|
Kai mastau apie tave
Atgyja mano jausmai
Kai mastau apie tave
Aš šoku lengvai, lengvai.
Kai pamatau tave
Aš noriu pribėgti.
Kai pamatau tave
Nenoriu niekur skubėti.
Ir kai pabundu sapne
Viskas ima aiškėti.
Suprantu aš tada
Praradau tik tave.
Jausmai man liks
Niekur nedings.
Džiaugsmo ašaros veide
Nuolatos primins tave.
Tu toks, kurio man labai reikia…
Tu toks, kuris man labai daug reiškia…
Tu toks, be kurio aš negaliu gyventi…
Tu toks, apie kurį negaliu nustoti galvoti…
Bet kartais Tu būni toks, kad aš nebegaliu šypsotis…
Ir tie Tavo skaudūs žodžiai.. ir tie tavo šalti judesiai…
Bet koks tu bebūtum, žinok,
Visuomet man būsi brangiausias…
Ir as Tave visada labai labai mylėsiu…
Tik keli žodžiai yra mano širdyje: Tavo vardas ir jausmas, kurį tau jaučiu. Aš jo paaiškint negaliu, nes net pati nesuprantu, tačiau žinau, kad šis jausmas skirtas vien tik tau. Bandysiu parašyti, tačiau nežinau, kaip pavyks, nes šitą jausmą sunku net apsakyt: lyg vasarai atėjus prašvinta mana širdis vos išgirdus tavo balsą, tuomet ir šypsena papuošia mano veidą, o žalios akys siunčia tau žvilgsnį nuo širdies. Lūpos nori tik tavųjų, bet jos toli, todėl siunčiu oro bučinuką per linguojančius medžius, ošiančias bangas. Galbut tu tas, kurio aš laukiau taip ilgai, galbūt aš nepaleisiu tavęs niekada, galbūt tie jausmai suriš mus ilgam. Širdžiai neįsakysiu ir jausmo neišvysiu, todėl širdelė mano liūdi, nes neturiu tavęs šalia tamsiom naktim, ankstyvais rytais, neturiu tavęs šalia, nors širdelė mano šaukia, bet dėja.. Nežinau už ką, kodėl, iš kur tas jausmas, bet žinau, jis žeidžia mano širdį, nes ji nori tik tavęs! Nežeisk, neskaudink mano širdelės ir ateik! Aš lauksiu taves dieną, naktį – lauksiu ilgai, tol, kol pamatysiu tave. Nežeisk, nes žinau, kad tu tik vienas ją gali pagyditi, o aš net nežinau, kas tai per jausmas. GAL TU ŽINAI?
Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.
Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.
Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.
Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.
Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos.
Išsiskiriant
širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė –
Ant bėgių …
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
į saulę skubėti
Ir …
Jos nepasiekt.
Nenustok laukti to,
Ko niekada nelaukei,
Saulės kritimo į tavo delnus.
Ieškok prasmės ten,
Kur jos ko gero nėra,
Juk pražįsdamos gėlės neklausia: “Ar verta?”
Įsivaizduok dykumą, kurioje lyja tik kartą per metus…
Įsivaizduok augalėli jos viduryje…
Įsivaizduok kaip labai jis ilgisi lietaus.
Taip pat tik tūkstantį kartų labiau aš pasiilgau tavęs.
Kartais… reikia pabūt vienam, ir susivokt savyje…
Kartais… reikia pasėdėt kopose, ir žiūrėt į žvaigždes…
Kartais PRIVALAI nusišypsot, kad ir kaip ašaros skruostais tekėtų…
Kartais reikia įveikti tai, kas yra neįmanoma…
Kartais reikia matyti tai, ko kitas nepamatys…
Kartais reikia stengtis, dėl to, kas tau svarbu…
Kartais reikia pakovot, kad turėtum Kažką Daugiau…
Kartais reikia grožėtis dangum…
Kartais reikia susikabinus už rankų bėgt į jūrą…
Kartais reikia išsivoliot smėly…
Kartais reikia verkt…
Kartais reikia kažko, ko neturi…
BET. VISADA Reikia Mylėt…
Nebegrįš praėję mokslo metai,
Nebegrįš juokas pamokų metu,
Nebegrįš tavoji meilė,
Ir už svajones parašytas du.
Pirmą dieną – tortas,
Antrą dieną – sportas,
Trečią dieną – kinas,
O vidurnaktį – vaikinas.
Visos upės gilios,
Nemunas giliausias.
Visos draugės geros,
Tu pati geriausia.
Gęsta žiburėlis tylią naktį,
Gęsta ir išblėsta lyg niūri diena.
Niekad neužgęsta, niekad neišblėsta
Tik žmogaus draugystė, jeigu ji tvirta.
Girdėk sava širdimi kiekvieno skausmą,
Jie tavąjį girdės.
Matyk sava širdim kiekvieno džiaugsmą,
Jie tavąjį matys.
Mylėk kitus, save užmiršus,
Ir jie tave mylės.
Tikėk kitais kaip savo žingsniais,
Ir jie tavim tikės!
Beribę meilę tau jaučiu,
Ji neapreptų žvaigždynų plačių.
Ji nepasiektų aukščiausių kalnų,
Leisk tave apiberti gražiausiu jausmu.
Tu mergaitė,
Tu graži,
Tu į rožę panaši.
Kai užaugsi bus blogai,
Pešis dėl tavęs bernai…
|
|