|
|
Ateik, kai aš tave pakviesiu…
Ateik, kai aš viena tamsoj liūdėsiu…
Priglausk mane šiltam glėby…
Ir niekad nepaleisk…
Sėdėdama po dangumi žvaigždėtu…
Girdžiu žingsnius artėjant prie manęs…
Ir išgirstu iš Tavo lūpų…
Myliu Tave labai karštai…
Lie žodžiai lyg melodija skambi…
Suvirpina širdies stygas…
Ir nuneša mane kažkur toli…
Kur norėčiau likt tik su Tavim…
Bet viskas iš po kojų man staiga išslysta…
Ir nebėra nakties ir paslaptis…
Nebegirdžiu nei Tavo žingsnių…
Nei žodžių sakančių myliu…
Nebeliko visko ką turėjau…
Nieko, nieko ką jaučiau aš Tau…
Liko tik prisiminimas mano sapno…
Sapno iš kurio aš pabudau…
Leisk tylėti – nieko neklausk,
Leisk žiūrėti – neužsimerk,
Leisk bučiuoti – atsakyk tuo pačiu…
Leisk mylėti – nepaleisk niekada!
Norėčiau matyti tavo akis,
Norėčiau girdėti tavo švelnius žodžius,
Norečiau jausti tavo švelnias rankas,
Norėčiau būti amžinai tavo glėby!
Būk laimingas, kaip saulė patekėdama…
Būk skaidrus kaip ežero vanduo…
Būk saldus, kaip bičių medus…
Tik būk tu šalia manęs!
Aš tave myliu.
Ir mane tai liečia,
Mano meilė tau,
Visada te šviečia…
Akys, kuriuos visada išliks manyje.
Rankos, kurias jausiu savose.
Lūpos, kurių neliečiau, bijodama.
Ir vėl būti kaip visos Tavyje,
Sužaidžiam ir numetam.
Nereikia man vilčių, maža
Turiu jų savyje.
Keista, jausmas senai turėjo išnkyt,
O pažiūrėk su diena jis vis didėja.
Noriu, kad Tu išeitum iš sapnų,
Iš nerealių svajonių.
Noriu pamiršt Tave
Ir apgaut save.
Lietuje paskendęs juokas,
Liūdna viduje.
Dar viena tuščia diena,
Nykstanti dalis,
Žvelgia į mane.
Ilgesys slypintis viduje,
Žlugdo mane.
Lietus nuplauna ašaras,
Aš linksma, aš gera,
Slenka bereiksmės dienos pamažu
Ju neįvertindami nusisukam mes.
Vienatvė ir tyla viduje,
Niekas neužglaistė jų šalia..
Paliko duobes ir žaizdas
Ir mes toliau mindome jas.
Nesvarbu, kiek išgyvenome mes
Kiek šypsojosi akys,
Tai kas yra dabartyje,
Griauna visa tai,
Kas vyko praeityje.
Trokštu apkabint Tave,
Trokštu išsinešt toli tave.
Norėčiau paskraidyt debesyse.
Norėčiau pamatyt, tikrąją saulę.
Kristume nuo skardžio
Ir kiltume aukštyn…
Lėktume su paukščiais,
Matytume iš viršaus…
Kristume į pusnį,
Mylėtume labai…
Tik klausimas iškyla
Ar kilsi su manim?
Nes tik mes ir buvimas čia,
Susideda iš milijono raidžių,
Tūkstančio eilių,
Šimto rašinių.
Atsisuk atgal, tai nėra kaip matai, tai…
Tai kaip jauti, kaip išgyveni.
Nes tik šiam pasauly nebus kaip nori,
Kaip rėki, kaip pyksti.
Nes ir vėl, mus keliu veda abejonės ir nežinia.
Krentam, stojam ir vėl tas pats…
Nes mes buvom ir būsim.
Ėjom ir griūsim.
Kartais tik saulė danguje
Suteikia jėgų viskam.
Kartais užtenka vieno lašelio
Juoko ir juokiamės iki pilvo skausmų.
Visi visada troško būt laimingi.
Laimingi tam, kad keliautų toliau.
Pilnu duobių ir kliūčių keliu.
Ir vien tik tam, kad kovotų kažkam.
Vien tik tam, kad turėtų kažką.
Žmonės kovoja ir žmonėms reikia
Patirt kažką, ką jaučia tik kartą gyvenime.
Aš norėčiau tik skristi,
Aukštai pakilti…
Norėčiau tik apkabinti,
Ir nepaleisti…
Norėčiau paskęsti,
Bet ne vandeny,
Tavam glėby…
Norėčiau nebūti,
Kaip būtum Tu…
Norėčiau jausti,
Kaip kažkada jaučiau…
Norėčiau, kad Tu
Pažvelgtum į akis
Ir ištartum tą: “Myliu…”
Šviečia žvaigždės gražuolės kasnakt
Mano meilę po dangų nešioja,
Jei į jas tu pažvelgtum, suprastum iškart
Kad šią meilę jos tau dovanoja.
Tau nerūpi tos mažos žvaigždutės
Ir tos meilės nenori priimt,
Tau negaila ir mano mažytės širdutės,
Kuri miršta, kaip nori tave apkabint.
Kam mylėti jei meilė skausminga
Kam mylėti jei ji tik kančia,
Kam man jausti tą jausmą aistringą
Jei tik ašaras lieju slapčia.
Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės,
Ir gęsdamas liepsnos žarų raudonis.
Ir vėl mane į sapną palydės,
Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.
Ledinis mėnuo jau skęsta tamsioj rudens nakties migloj…
Mes stovim abu…
Be žodžių, be jausmų
Ir tik žvilgantis žvaigždžių lietus
Plauna mūsų nuo ašarų veidus karčius.
Išeiti nenoriu – ir tu pasilik.
Palaukim kol kerinčios snaigės mus lėtai apsniks…
Juk meilės neliko.. tik šaltas ruduo…
Mums tėškė tiek nusivylimo ir juoko netikro…
Tad dar neskubėki pabėgti nuo visko…
Nuo visko kas širdyje tau pasiliko…
Pažvelk į mane kartą paskutinį…
Juk paskutinis bučinys ledinę širdį sutirpdo…
Esi saldus kaip medus,
Praskaidrini man gyvenimą.
Tu kaip ugnis prie degtuko.
Tu užpildai mano širdį liepsna,
Esi karštas kaip niekada!
|
|
(+8)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 225 | 
