Sveikinimai.lt

Tėveli, man šiandient palinkėti tau norisi daug ko…
Nors nevisada išsipildo viltys žadėtos svajotos.
Tegul tavo diena praeina linksmai ir svajingai, ir ne tik
Bet kad ir viskas išsipildytų bei diena būtų stebuklinga!

Kaip gera šiandien Tave apkabinti ir pajust tavo rankų ir pečių tvirtumą. Tai akimirka, kurioje pasiduodu prieš Tave — esi stipriausias savo užtarimais, esi galingiausias savo patarimais.

Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu. Brangus Tėveli, stiprybės jausmo pripildyta erdvė, kurioje Tu esi. Tavyje triumfuojantys — žmogiškumas ir tiesa, santūrumas bei atkaklumas — palydėjo mane teisingais laimės keliais.

Sveikinu Tave, Tėveliuk. Linkiu Tau sveikatos ir daug laimingų dienų, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tavęs.

Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti: gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..

Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems. Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.

Raibas sakalėli, skrisk pas Tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mano akeles.
Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti Tėvelio rankeles.

Mielas Tėvužėli, priimk sakalėlį —
Jis prabils Tau mano širdele:
Dangų dovanoju, žydrą tolių mėlį
Ir dukters tyras ašarėles.

Aš seniai paklydus, Tėvo neišvydus —
Gero patarimo trūko man…
Prie langų parimus — tų namų, kur gimus,
Rodau Tėvo sodą jau saviems vaikams.

Mes visi sugrįžom, Tavo pievas bridom —
Ilgesį Tau nešėm klupdami.
Tavo sodo rasos mūsų sielas gydo…
Tėve, mes juk Tavo meilės alkani.

Dangų lyg paukštis perskrodžiau gyvenimu —
Aštrus mėnesienos pjautuvo ašmuo…
Pamenu, Tėve, kaip ant rankų nešamai
Meilės pavydėjo vienišas akmuo.

Mėlyną valtį per debesis irkluoju,
Kur baltos lelijos žvaigždžių atspindy.
Irstaus lyg pasakoj praeity tyliojoj…
Visą amžių, Tėve, būsim artimi.

Ieškau aš laimės tarytum tas akmuo,
Kas man, Tėve, laimę vienišai paduos?..

Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai
Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…
Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,
Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa.

Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,
Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.
Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,
Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.

Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis, Tėve, žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi.

Mes linkim, Tėve, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės
Taip, kaip gyvena paukščiai ąžuoluos.

Mes apkabinsim, Tėve, Tave vėjų rankom —
Tu išblaškytus vėl visus priglausk…
Ir ąžuolo galias paleiski tik į dangų,
Kur Dievas mus palaimos lietumi nuplaus.