|
|
Mieli tėveliai,
Bėga metai, jų tėkmės nesustabdysi jokia jėga pasaulyje.
Nemažai metų prabėgo, o jūsų širdyse dar gyvas pirmas vaiko riksmas, pirmas jo šypsnys.
Jūsų rankos dar tebejaučia vaikiško delniuko šilumą.
Jūsų širdyse visas vaikų gyvenimas, ir štai atėjo diena,
Kai tą gyvą širdies dalelę reikia atskirti, dalelę į kurią po lašelį,
Po trupinėlį dėjote gėrį, grožį, širdies šilumą, gražiausias gyvenimo viltis.
Nėra žemėje tokių žodžių, kuriais galima būtų jums atsidėkoti.
Todėl tegul išlieka tas gilus dėkingumas jūsų vaikų širdyse.
Ir nepamirš jie tada kelio į jūsų namus,
Ateisim pasisemti kantrybės, vilties, išminties
Iš jūsų mes mokysimės kurti savo gyvenimą.
Gal paskubėsime, gal daug kur klysime, o gal ir įskaudinsime –
Neskubėkite mūsų teisti, o patarkite ir atleiskite.
Skamba vargonai, lekia arkliai.
Baltoj karietoj — nuotakos šydas.
Grindinį muša pašėlę žirgai.
Stovi nustebę visi, kas išvydo.
Baltą gulbelę tuoj sužieduos!
Dės ant galvelės meilės karūną.
Nuotakos laimę Dievas globos:
Naujas jos kelias — mylimo rūmuos.
Neša per tiltą laimės paimt —
Mylimą savo — gulbės plunksnelę.
Ji nuo altoriaus laimėj nuskris —
Džiaugsmas baltasis virs į gulbelę.
Baltais bateliais aslą palies,
Nuometo kraštas glaus vyro ranką…
Atlaso sapnas iš ateities
Neša lyg gulbę — meilė Jos laukia.
Jau skrieja vestuvių karietos —
Žirgai neberanda sau vietos.
Jaunikį svočia pasitinka,
Sveteliams čia vietos nestinga.
Iš balto jaunystės takelio
Nuo slenksčio išleidžia Tėveliai,
Ir ašarą braukia Motulė
Į staltiesės baltą drobulę.
Arkliai čia jau grindinį muša —
Dėl meilės jų pasagos dūžta.
Prie židinio veda Tėveliai
Ir siaučia laimingi sveteliai.
Į valsą jaunieji įsupo
Svajingąjį bučinį lūpų.
Sudegino rūtų vainiką.
Bet meilė per amžius jiems liko.
Horizontas gyvenimo tolių
Jums atskleis pažadėtąjį rojų:
Meilės tiltus per melsvą padangę,
Kur išties tikra laimė parankę;
Rausvą aušrą virš mylinčių lauko;
Tikrą ryžtą be ilgesio skausmo…
Juk tik tie, kurie siekius pažino —
Dar nuskris į lemtingus žvaigždynus.
Jūsų laukia pasaulio miražai,
Medaus mėnesio laimės vojažai:
Neišdildomą jausmą patirsit —
Rodos dviese Jūs žemėje liksit;
Netrikdys Jūsų svetimas žvilgsnis,
Nežavės Jūsų svetimas šypsnis…
Juk sujungė Jus meilė šiandieną
Ir daugiau Jums nebūti po vieną!
Lai bus gyvenimas tarsi medaus mėnuo!
Mieloji mūsų Svočia, Tau dėkojam
Už nuostabų svečiams karvojų,
Už rankšluosčius ir prijuostes,
Už juostas tarsi už virves,
Kuriom galėjom piršlį kart,
Kad nuotakai nereiktų verkt,
Jog per melagį reiks jai vargt.
Mieloji Mūsų svočia, Tau dėkojam,
Bet prieš visus svečius kartojam,
Kad vaišinus mus sūriais ir medum
Neprivertei visų svečių paklust —
Jie šoko, siautė ir dainavo,
Per dieną, naktį sau puotavo,
Prigėrę, piršlio nepakorė —
Melagis jiems “ponu” atrodė.
Skandinsime Tave “balėjoj” —
Už piršlį — nepasigailėję!
Brangus Piršleli melagėli,
Neatlikai Tu pareigos:
Tu pamergių nepamylėjai,
Nesurandi namuos svočios,
Ir pabroliai neprisigėrė —
Nesivolioja nieks kampuos…
Jaunoji mus visus prikėlė
Ir sakė, darbo greitai duos!
Kraičius žadėjai padalinti,
Bet matome dabar visi,
Kad galim Tau net nepriminti,
Nes apgavikas Tu esi!
Žadėjai mums arielkos duoti
Ir šokt lig ryto su svočia,
Bet pirmas nulėkei miegoti
Ir svočią pavogė slapčia.
Dabar mes karsime Tave!
Nesibaigs lai metų metais Medaus mėnesio verpetai!
Kopinėkit meilės medų — visą amžių metų metais!
Sau svajonę pastatykit — tarsi korį nulipdykit
Platų avilį vaikučiams — Jūsų meilės pabiručiams.
Medum šeimą sulipdykit… turtui vaško padarykit
Ir uždekit meilės žvakę, savo gerbūvį pastatę.
Kopinėkit meilės medų, kad pritrūktų meilei metų!
Kaip pavasario dangaus žvaigždelė
Išnyksta auštant rytui virš namų,
Taip Jūs išeisit, pasirinkę kelią,
Palikę židinį brangių Tėvų.
Su meile palydėsime nuo slenksčio,
Įdėję kraičiui savo šilumos.
Tegu dvasia namų ugnelės vaikšto
Ir kursto židinį jaunos šeimos.
Gyvenimo prasmės ieškokit dviese
Tyruos pasitikėjimo skliautuos.
Jei savo šeimą amžinai mylėsit,
Tai Dievas laimę Jums abiems aukos.
Nuo Tėvų slenksčio pakylėti
Išeinate karštai mylėti!
Į žydrus pasaulio žvaigždynus
Baltų rožių taką nutiesk.
Lyg gulbė į dangų pakilus
Skraidyki po skliautais vilties.
Baltosios palaimos prašyki
Skaisčiausių dangaus angelų —
Lai Tavo vaikams laimė švyti,
Kada į pasaulį atneši juos Tu.
Pačios didžiausios laimės linkim —
Būk mylima, ne išdidi,
Būki grakšti lyg upės vingis
Ilgam gyvenimo kely.
Pačios tikriausios meilės linkim —
Laiminga būk ir gerbiama.
Lai bus gyvenimas beginklis
Prieš tuos, kuriems šeima yra šventa!
Tu — žiemos gražuolės šydas,
Tu — balta puri pūga…
Stabteli Tave išvydę:
Tu juk — Nuotaka balta.
Baltą rožių puokštę meski
Pabroliams ir pamergėms —
Tu jau savo laimę rasi —
Negailėki jos kitiems.
Ant rožinio padangės skliauto
Baltieji Nuotakos žirgai.
Iš atminimų liko skiautės —
Visus ir viską palikai.
Balti miražai Tavo sielai,
Baltų lelijų Tau žiedai
Už tai, kad išėjai ne dienai —
Jaunystę amžiams palikai.
Neverk prie slenksčio, neraudoki
Tu išteki mylėdama tikrai.
Tiesiog gyvenki — ne aukokis —
Ir jausi laimę amžinai.
Auksinį žiedą dovanojęs
Jau tiltais nunešė Tave
Į begalinės meilės rojų,
Kur būsi Jam tikrai viena.
Baltoji paukštė sužieduota —
Mes linkim Tau ilgai mylėt
Taip, kad jaunystės paaukotos
Tau nereikėtų jau gailėt.
… varvėkite, baltosios žvakės, verkite jaunosios ašarų šešėliais…
… deginkit altorių tylą, dangiškosios ugnys, taip, kaip dega Jaunosios širdis…
… liepsnokit, šventosios ugnys, įkaitindamos įsimylėjusios kraują, kad užtvindytų meilė…
… kilkite, išbarstyti rožių žiedlapiai, iš po Jaunosios kojų ir neškite jaudulį link varpų…
… skambinkite, varpai, virš bažnytinių bokštų nešdami Jaunosios priesaiką prie Dievo kojų…
… neškite, angelai, Nuotakos nuometą per visą bažnyčios skliautą, kol sparnai pavirs į debesis…
… laikykite, amūrai, Jaunosios rankas prispaudę prie savo strėlių, kad sklistų skriejančios meilės kaitra…
… bučiuok, Nuotaka, Jaunojo lūpas, kad patirta laimė sujungtų Jūsų kūnus į vieną…
… šlovinkit Viešpaties palaiminimą, visi stebintieji, Santuokos Sakramento akimirką…
… klestėk, šlovingoji šeima, susikūrusi iš meilės!..
Tu mėnulio glėbiu apkabinki baltą sodą
Ir surink rasos karolius mylimai,
Kad ištirptų Jos jaunystės ašarotos godos,
Kaip išnyksta vasaros naktų kvapai.
Neribotoj savo meilėj visuomet globoki,
Švelniai žadindamas iš saldžių sapnų.
Vyriškąją jėgą sugebėk kaltai aukoti,
Semdamas Jai meilę iš nakties delnų.
Ar žinai, kad Jai gyvenimą atstosi?
Tad mylėk ir nenustok aukotis!
5 puslapis iš 9«123456789»
|
|
(+2)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 243 | 
