|
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra,
Nes jie myli Tave.
Tikek žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi,
Nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios
Laimės, Meilės ir Sekmės!
Kilnių geismų ir apmaudo siautimas,
Keista būtybė gimusi iš nieko,
Džiugi vergovė, šaldanti liepsna,
Žavingų formų mišinys kraupus,
Švininis pūkas, dūmas spindulingas,
Ligota sveikata, bemiegis miegas,
Išmintinga beprotybė,
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė…
Gražu kai pūgos žiemą siaučia
Ir vėjas neša snieguoles,
Tuomet svajoju aš prie lango,
Gal ir Tave kartu atneš.
Draugystė – tai baltas drugelis,
Draugystė – tai žiedas puikus.
Draugystė – gyvenimo kelias,
Kuris supažindino mus.
Mano noras begalinis,
Stoviu aš su apatiniais,
Siela skęsta alkoholy,
Mano kūnas tavęs nori!
Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų
Ir niekada aš netikėjau,
Kad be tavęs man bus sunku.
Bučkis vienas, bučkis du,
Su trečiu ai kaip smagu,
Štai ketvirtas ai laimingas,
Penktas šeštas pražūtingas,
O septintas gal lemtingas,
Meilės burtais stebūklingas.
Myliu myliu aš be galo
Mama tėtį ir kitus.
Myliu myliu aš be galo
Šokoladinius ledus.
Myliu Tave, kaip jūra myli smėlį,
Myliu Tave, kaip debesį dangus,
Myliu Tave, kaip saulė myli gėlę,
Esi žmogus be galo man brangus…
Daina susideda iš žodžių ir melodijos,
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos.
Daina užpildo laiko tuštumą,
O meilė? ilgesį šviesos.
Daina – poezija ir gaidos,
O meilė – išsipildžiusi svaja.
Daina nuo laiko blunka, mainos
O tikroji meilė – niekada.
Meilė – reiškia gyventi – ne būti.
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Kol saulė dar nenusileido,
Kol dar širdis pilna liepsnos,
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!
|
|