|
Pažadink mane, net giliam sapne.
Apkabink mane, pabudęs ryte.
Pasidalink jausmais, vėsiais vakarais.
Būk šalia, su sava svaja.
Kai matau Tave – tu mano saulė danguje,
Tik prieik prie manęs – nepaliksiu Tavęs.
Mano angelas Tu, be kurio nebegaliu,
Būsiu Tavo žvaigžde, šviesiu Tau danguje.
Įsivaizduok saulę, be šviesos… man tai Tavo veidas be šypsenos.
Įsivaizduok mėnėsį lietaus… tai Tavo ašara mano delnuos.
Įsivaizduok dangų, be žvaigždžių… tai Tavo liūdesio pilni jausmai.
Įsivaizduok, mane, be Tavęs… ir šalia niūrų pasaulį.
Gerai, kad Tu tą niūrumą blaškai.
Visi tavęs klauso kai tu kalbi, bet tik draugai tave girdi. Geriausi draugai tave girdi net jei tu nekalbi. Neliūdėk, nes niekad nežinai kas gali įsimylėti tavo šypseną. Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum. Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum. Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum. Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum. Pasitikėjimas nutiesia kelią atvirumui. Draugai gali pasitikėti vieni kitais, todėl juos saugok ir brangink.
Pažadinus, tai kas buvo užmigdyta.
Pažvelgus, kai vėl viskas nušvinta.
Pagalvoji, ar yra pasaulyje geresnis draugas už Tave.
Nusijuoki, supratęs, kad tokio kaip Tu tikrai nėra.
Nes tiek daug nuostabumo būna retame kūne.
Aš prisimenu tą tamsią naktį,
Kai žvaigždes žibėjo aukštai.
Kai prispaudęs mane prie krūtinės,
Apie laimę dainas dainavai.
Ir kaip su meile aš klausiaus,
Apie laimę skambiųjų dainų.
Man taip norėjos sušukti
“Brangusis aš tave myliu”.
O tu lyg visą tai supratęs,
Mane suspaudei glėbyje tvirtai,
Ir spindinčiom akim pažvelgęs,
Mane pabučiavai karštai, karštai.
Aš čia tik vieną akimirką
Ir dovanoju ją Tau. Prisimink tą,
Kuris kaip ir tu myli gyvenimą,
Juoką, draugus.
Būna, kad nori pasikalbėti, bet nieko nėra šalia.
Tada tenka kalbėtis tik su pačiu savimi…
Būna, kad liūdi, bet ir vėl nėra kas Tave paguodžia,
O paguosti save gana sunku…
Visko būna, bet visko ir reikia.
Kartais pagalvoji kiek mažai reikia,
Kad iš Tavo veido nedingtų šypsena…
Reikia, kad tik kas nors būtų šalia…
Jei manai, kad taip myliu,
Gali manyt, kad nekenčiu.
Jei manai, kad nekenčiu,
Reiškia nesupranti ką jaučiu.
Tu klausi manęs, kodėl liūdna
Žiūriu, kur gęsta vakarai.
Taip gęsta vasaros diena,
Taip gęsta viltys ir sapnai.
Taip gęsta Meilė ir Kančia,
Tik neužges man niekados.
Širdis ir žemėmis užkasta,
Dėl tavęs ji plakti nesustos.
Kur beeičiau – sutinku Tave,
Tačiau toks tolimas dabar esi.
Ką bedaryčiau – sutinku Tave,
O Tava širdis nuo manosios taip toli.
Kur beeičiau – sutinku Tave,
Kaskart širdis suvirpa vis stipriau,
Drebėti rankos ima dar labiau.
Ir vos pažvelgus į tavas akis,
Man tarsi kojos linksta.
Galvoju, ką gi šįkart jos man pasakys?
Žiūriu aš į tave ir visos mintys tarsi dingsta.
Kas bloga tarsi rūkas išsisklaido,
Jau vos pažvelgus į tave.
Tačiau staiga visas svajas išbaido
Mintis, kad tu jau su kita.
Aš visai tavęs nepažįstu
Ir atleisk, kad aš tau rašau…
Aš tik norėčiau užmegzti draugystę,
Ir atsakymą gauti… Prašau…
Žvaigždės yra tam, kad jas suskaičiuotum,
Kad naktį į jas žiūrėdama svajotum.
Tam, kad suprastum kokia mažytė esi,
Tam, kad pajaustum dėl ko gyveni.
Dar žvaigždės tam, kad jas kam nors padovanotum,
Kad vienai krentant norą sugalvotum.
Kad pasiklydus kelią rastum,
Kai liūdna, kad gyvenimą suprastum.
Nereikia krintančių žvaigždžių,
Nereikia nei švelnių raudonų rožių…
Tereikia Tavo nuostabių akių,
Ir Tavo meilės žodžių…
Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido,
Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis,
Prisimink, kad kažkur pasauly
Yra dėl Tavęs plakanti širdis…
Ar žinai, kodėl šypsosi saulė?
Ko pasaulis toks šiandien šviesus?
Tai todėl, kad margajam pasauly
Mes atradom pačius šilčiausius jausmus…
|
|