|
Pražydo, pasklido žiedai po laukus,
Ir pievas išpynė margai.
Aš skinsiu, tau pinsiu rausvus vainikus,
Žydėsi, kaip žydi laukai!
Vienintelio dalyko žmogus neįstengia pakeisti, pagerinti ir reformuoti – kaip tik to, kas jame didingiausia – meilės. Ji buvo pradžioje bus ir pabaigoje, gimė su pirmuoįu žmogiškosios širdies tvinksniu, išnyks su paskutiniu paskutiniojo žmogaus atodūsiu…
Kiekvieną naktį sapne aš matau tik Tave,
Tavo rankos švelniai apkabina mane.
Alsuoji į veidą ir tyliai snabždi, kad nori būti su manimi.
Kaip būna gera, kai tai sakai, gaila, kad tikrovėj to nedarai…
Tikram idealistui širdis nurodo ką reikėtų daryti, o protas pataria kaip tai padaryti.
Daug buvo tų, kuriuos mylėt galėjau,
Bet neišdegė širdies aistra.
Ir dar kartą pastebėjau,
Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.
Myliu tave, myliu labai,
Mylėk mane, ir bus gerai…
Atradau naują jausmą…
Gal meilę, gal skausmą?
Nenoriu būt viena…
Noriu prisimint tave.
Kai buvome mes kartu…
Tarp ąžuolų didžių.
Kaip džiaugėmės kartu,
Kai skausmą iškęsdavome kartu.
Ar prisimeni tai,
Kaip pykdavomės dažnai?
Tada norėjau atsiskirti,
Numirti…
Bet susitaikę mes abu,
Eidavome pirkt ledų,
Nenoriu prarast tavęs,
Nenoriu būt vieną,-
Sakydavau aš tyliai,
O tu duodavai man ranką,
Ir pasakydavai,
Mes būsime ilgai kartu,
Mane tai nuramindavo,
O tu dar pridėdavai,
Net danguje…
Kartais nežinau kodėl, bet tavęs labai pasiilgstu.
Pasiilgstu tavo šiltų rankų prisilietimo,
Nuo kurių per kūną bėgioja šimtai virpuliukų…
Pasiilgstu tavo karštų bučinių,
Nuo kurių suvirpa mano širdelė.
Pasiilgstu tavo šilto žvilgsnio žiurinčio man į akis.
Pasiilgstu tavo meilių žodžių, bei tavo žavios šypsenos…
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara.
Ir tas kažkas vadinasi MEILĖ,
Jei ji švelni, tyra, gera…
Štai raktas nuo mano širdies.
Pasinaudok juo, kol dar nepakeičiau spynos.
Jei tavos kojos nebūčiuotų šitos žemės,
Nereiktų ir manęs po šiuo dangum.
Naktim sapnuojasi tik tavo akys,
O ašaros pavirsta spindinčiu lietum.
Tu man brangus it saulės spindulėlis,
Ant delno snaigė tirpstanti pirma.
Tik dėl taves pražydo gėlės,
Tik dėl tavęs ir aš lyg šiol gyva…
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų.
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių mėlynų.
Mėnesienų sidabro prisemta
Meilė sauganti langą menų?
Ir visur aš matau šitą langą
Užsimerkiu – sužiūra jinai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Pabudo pievos, gojai, miškai,
Taip gera širdyje pajaust tave.
Einu aš atvira širdim į viską
Ir nebijau aš atiduoti tau save.
Priglausk mane prie savo begalybės
Ir niekada nebepaleisk.
Tu suprasi kas tai yra laimė,
Kas yra džiaugsmas, šypsena.
Žinok, kad žmogui reikalinga meilė,
Kaip draugas, kuris oras ir daina.
Tad džiaukis nesugrįžtančia jaunyste,
Laikykis laimę rankoje tvirtai.
Ir meilę saugok, nes ji tik vienąkart
Pražysta ir amžinai.
Myliu Tave ir jaučiuosi laiminga vien tuo, kad Tu esi.
Tikiu viskuo ką pasakai vien dėl to, kad tai pasakai Tu.
Visada išsišiepus iki ausų vien dėl to, kad Tu esi.
Ir niekada nebuvau tokia laiminga kol nesutikau Tavęs.
|
|