|
Dviejų širdžių ištikima draugystė,
Jokių nepaiso kliūčių kelyje,
Ir meilė dar ne meilė,
Jei ją apsunkina klasta ar išdavystė…
Pražydo rožė deimantinė,
Ant aukšto kalno tarp gėlių,
Norėčiau tau ją dovanoti,
Bet jos pasiekti negaliu…
Greit pavasaris ateis,
Gėlės pumpurus išskleis.
Kai alyvą baltą skinsi,
Gal mane dar prisiminsi…
Jei galėčiau, nudažyčiau saulę mėlyna spalva,
Nubėgčiau į dangų vaivorykštės tiltu ir ieškočiau nakties,
Gal iš ten ateina jinai…
Paskui nutiesčiau nesibaigiantį kelią, kuriuo eitume mes…
Aš krentu, nes neturiu sparnų.
Tu skrendi, nors tavo – netikri.
Aš galiu nuskęsti lietuje,
Tu gali išgelbeti mane.
Mes kartu išgertumėm šį lietų,
Aš ir Tu, jei tik mane girdėtum.
Mes kartu išmoktumėm skraidyti,
Aš ir Tu, jei tik mane matytum…
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta.
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Aš myliu tave,
Tu myli mane.
Visad būname drauge,
Nes meilė nenugalima.
Ir taip bėga metai
Gėlės pražysta ir vėl nuvysta,
Bet mes vis mylim…
Mylim vienas kitą.
Ir atrodo, kad tai sapnas,
Bet meilė per stipri,
O meilė vis dar auga
Kol mes būname gyvi…
Matematiškai paskaičiavus, biologiškai nustačius, chemiškai ištyrus, fiziškai pasvėrus, lietuviškai aprašius, vokiškai išvertus, angliškai nusišnekėjus, informatiškai apdorojus, geografiškai apieškojus, istoriškai padiskutavus, filosofiškai pažvelgus, politiškai įteisinus, meniškai apipavidalinus, muzikaliai pagražinus, teologiškai nušvietus ir žmogiškai pagalvojus buvo iškelta hipotezė, kuri skamba taip: ar tik tu nebūsi vienas iš nuostabiausių žmonių žemėj?
Šiaurūs vėjai visą naktį stūgavo lauke,
Pripustė visą kiemą balto sniego.
Jau žiema.
Ir nesvarbu keliai kad užpustyti,
Man tai nesvarbu.
Nes pas tave atlėksiu, net jei reiktų
Tapt paukščiu.
Draugystė – tai laimė džiaugsmas ir draugai,
Draugystė – tai saulė tavoj ir manoj širdy,
Draugystė – tai pasakos, šventės, draugai,
Draugystė – tai meilė ir mano kerai…
Noriu tave matyti, noriu tave išklausyti,
Nes tik tavo balsas švelnus, kutena mano jausmus…
Ieškoti: gražaus žmogučio…
Ieško…
Rasta!
Kraunasi…
10%… 50%… 100%
Atlikta!
Rezultatas = TU
Nuneš upelis sielvartą, ateis ilgai laukta diena,
Tada širdis nustos skaudėjus pajutusi tave šalia…
Nesvarbu, kiek kartų suklupai,
Svarbu kiek kartų pakilai.
Mes gyvename iš to, ką gauname,
Mes kuriame gyvenimą iš to, ką duodame.
Man jau stogas važiuoja ir ašaros pačios teka mano skruostais…
Ir eiles pradėsiu tuoj kurti, bet tik iš meilės ir iš tos laimės,
Kad turėjau progą su tavimi susipažinti…
Aš jau pati nebesuvokiu kas man pasidarė…
Bet juk aš tik žmogus ir mylėt yra įprasta…
Bet man tu kažkuo esi ypatingas ir ne toks kaip visi…
Kodėl taip yra?.. aš nenoriu tavęs prarast niekada niekada,
Nes manau, kad mano meilė tikra… bet gal tik man ir tik dabar taip atrodo…
Aš jaučiu kaip stipriai plaka mano širdis ir tik dėl to, kad tu esi…
Nors ir nešalia manęs, bet visada jausiu, kad tu esi kartu su manimi…
|
|