Sveikinimai.lt

Te džiūsta blogas oras,
Nelaimės ir skausmai…
Lai tavo rausvos lūpos
Te šypsos amžinai!

Trūksta tavo glostančių žvilgsnių, tos rudos akys viską pasakydavo, švelnūs žodžiai vėl priversdavo gyventi toliau, kodėl dabar aš to nejaučiu, nematau!? Noriu sugrąžinti laiką, kai niekada neriedėdavo ašara skruostu, kai buvau laiminga su tavim, kai nieko netrūko..! Myliu TAVE, sapnuoju TAVE, ilgiuos tik TAVĘS…

Kaip gera turėti žmogų,
Kuris išklausys ir paguos…
Kai suklupsi nelaimėj padės,
Paduos ranką, kai Tau jos reikės…

Tik tikras draugas galės,
Priminti pamirštus žodžius…
Žodžius iš tavosios dainos,
Kuri skamba tavojoj širdy…

Tik tikras draugas nesmerks,
Už padarytas klaidas…
Tik jis mylės nuoširdžiai,
Tik jis niekada neišduos…

Aš einu tyliu tyliu taku,
Tu eini šalia mamęs kartu kartu.
Vėjas ūžia taip nyku nyku,
Bet kadangi mes abu kartu,
Tai mums nesunku.

Galim nukeliauti daug šaltų kelių,
Nors ir tūkstančius mylių.
Mintys šnibždasi, kad būsim visada kartu,
Nors įsitikinusi nesu.

Nes kitaip tos tūkstančiai mylių
Bus nukeliautos,
Be tavo lyg vanduo žydrų akių.
Be jų aš negaliu,
Man jos suteikia vilčių.

Nebijot sunkių dienų ar valandų,
Nes kartais jos būna aštriu, kaip adatos galu.
Bet aš galiu, nes medžiai ošia, o aš dar vis einu,
Bet kartu ir tu…

Myliu tave, myliu save
Myliu tą meilę, kurią palikome abu
Myliu nors ir kaip man tai būtų skaudu.

Aš noriu būt lyg paukštis tarp debesų,
Noriu skrist, kur meilė sukasi ratu.
Aš žinau, ten būsi ir tu,
Nes aš noriu, myliu ir tikiu.

Tikiu, kad surasiu tave,
Tikiu, kad ir tu myli mane,
Aš noriu, myliu ir tikiu
Kad būsim amžinai kartu.

Ar prisimeni, kai pirmą kartą paragavai cukraus vatos?
Ar pameni kaip saldžiai ji tirpo tavo burnoje?
Aš tą patį pajutau kai pirmą kartą mane pabučiavai…
Ar pameni kai kalėdų senelis padovanojo didelį pliušinį meškiną?
Kai jį myluodavai ir žaisdavai kasdien?
Aš tai prisimenu kas kart kai mane apkabini…
Ar pameni kai pirmą kartą pažvelgei į žvaigždėtą dangų?
Ir pamanei, kad ten žybsi milijonai mažų lempučių?
Aš tą patį regiu, kai žvelgių į tavąsias akis…
Ar prisimeni kai tau pirmą kartą užlašėjo lietaus lašas ant nosiukės?
Aš tai pajuntu kai karčią tavo ašarą sugaunu delne…
Ar pameni kai pirmą kartą parakalbėjai?
Aš tai iš kart girdžiu vos ištari man kelis mielus žodelius…
Ar pameni kai tau pirmą kartą iš rankos išskrido oro balionas?
Pameni kaip verkei? O aš taip verkiu kai sakai man iki…
Ar prisimeni kartą pasakei man myliu?
O aš tą jausmą jaučiu ir dabar…

Neturiu taves šalia. Aš negaliu jausti tavo šiltų rankų prisilietimo, kad ir kaip norėčiau. Negaliu bučiuoti tavęs ir kas rytą pabusti tavo glėbyje. Mano mylimas ŽMOGUTI, mano ANGELE, mes galime būti kartu, nors Tu galbūt tuo netiki. Mes galime būti laimingi, tereikia pažadinti abipuse meile, kazkur giliai užmigusia aistrą. Mes jau dabar esame kartu, tik netaip, kaip norėčiau. Jau dabar mus sieja nuoširdi bičiulystė, draugystė ir švelnus rankos paspaudimas. Tačiau aš laukiu tikros, stiprios jaudinančios Tavo meilės. Aš ilgiuosi tavęs dieną ir naktį – kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kurią noriu padovanoti Tau…