|
Prisiminimai dažnai mane aplanko.
Jie mus abu trokštančius būt kartu.
Dainos kurias girdžiu
Man primena mus sėdincius po medžiu,
Galbut tie prisiminimai reiškia,
Kad aš dar tave myliu.
Kiekvieną dieną aš galvoju apie tave.
Kiekvieną naktį sapnuoju tave.
Kiekvienam žingsny jaučiu tave.
Kiekvieną minutę myliu tave.
Kiekvieną vakarą paskutinis dalykas prieš užmiegant ką pagalvoju būna apie tave. Bet kodėl? Gyvenimas? Gyvenimo esmė – kas tai? Tai tik linija, kuria mes einame. Ir niekada nesi tikras kas bus rytoj. Bet mintis, kad tu esi, priverčia mane gyventi ir nepasiduoti šiame bespalviame, monotoniškame pasaulyje. Tu lyg širdis. Tu lyg kraujas, kuris teka mano kūne. Tu mane šildai, maitini ir visada esi “šalia” , tu papraščiausiai esi manyje. Ir kai mes mirsime, mes būsime užkopia viena pakopa aukščiau, bet juk yra dar begalė laiptų, kurie mus veda į nežinomybę, į tą tuščią amžinybę…
Tu lyg ta saulė danguj,
Lyg tas paukštis virš debesų…
Aš noriu būti šalia,
Visada tik šalia…
Tu lyg gyvenimo tikslas,
Kuri pasiekt privalau.
Tu lyg ta rožė laukuos,
Kuri visada man kvepės…
Tu lyg mano pasaulis,
Didžioji dalis…
Be tavęs aš nesu aš,
O tu nesi tu…
Aš myliu tave…
Pamiršt negalėsiu..
Visad prisiminsiu
Ir meilės tau tikrai nepamiršiu…
Tegul Tau krenta rudeniniai LAPAI
Tegul Tau šviečia rudeninė SAULĖ, kad sielai būtų geriau
Tegul Tau šviečia rudeninis MĖNULIS atsiųsdamas naujus ir nuostabius sapnus
Tegul Tau kas kart galvojant apie turimą SVAJONĘ, link jos tave nuneštų rudeninis VĖJAS
Tegul Tau kas kart ir nesulaukus tai ko nori, tas ašaras pakeičia rudeninis LIETUS
Tegul tavyje visa tai ir pasilieka, nes tu esi švelni bei nuostabi BŪTYBĖ
Ir niekados mieloji neprarask VILTIES savy, bei turimo TIKĖJIMO,
Jog visa tai kurią tai dieną ir pas tave ĮVYKS?
Aš tuo net NEABEJOJU.
Tamsa aplink mane
Joje matau tave,
Žinai ką tau jaučiu
Čia nėra paslapčių.
Tamsoj jaučiuos nuoga
Nors dengia dar kaldra,
Tik šiurpuliai bėgioja
Ir katinas šnopuoja…
Mylėki tu mane
Ir saulę naktyje
Nušvis, kaip dienoje…
Miegosime kartu
Nebus tamsoj baisu,
Abu įveiksim tylą
Ir meilė lai prabyla.
Įžiebkim ją aistra
Bus gera visada,
Nes aš myliu tave.
Meilė – tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus,
Ir vakaras stebūklingas tylus, o ją pagimdė ilgesys.
Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų šaulių ir žvaigždžių
Visatos spindejimu.
Meilė – tai vieškelis į saulę, grystas aštriais deimantais,
Kuriuo turi eiti basas.
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau,
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau pakilus su diena,
Ir ėjau.. O vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo.
Aš buvau viena –
Paprasta ir nežymi niekuo
Savo paslapties ir galios nepažinus
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo.
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas,-
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lyg tavęs.
Apsikabinęs mane su savo rankomis aplink mane,
Aš jaučiuosi taip patogiai ir saugiai.
Mano širdis plaka myliomis, minutėmis
Kai turiu tave taip arti savęs.
Kaip tu žaidi su mano plaukais ir pabučiuoji mane
Aš negaliu padėti, bet šypsena tiesiai iš mano širdies.
Aš galiu matyti kaip tu rūpiniesi iš žvilgsnio, iš tavo akių,
Tai priverčia mane niekada neleisti tau išeiti, tik pasilikti
Susiviniojus tavo rankose amžinai,
Kur niekas daugiau nerūpi, bet tik tu ir aš…
Aš žinau, tu buvai užsiėmęs,
Aš turėjau dalykų padaryti tai pat.
Mes neturėjom pasišneketi daug laiko.
Aš jaudinuosi nors viskas gerai.
Aš turėjau kitų dalykų mano mintyse,
Aš užtikrinta tu turėjai taip pat,
Bet aš tik turėjau tau pasakyti
Mano drauge…
Ei, aš pasiilgau tavęs!
Tu skaitai tik tai, ką aš tau rašau,
Tu girdi tik tai, ką aš tau sakau.
Nematai šviesos.. Nematai dienos,
Tau nereikia net pavasario gaivos…
Tu norėtum atsibusti tyloje,
Tu noretum tyloje pajusti mane
Ir kad liktų viskas amžinai.
Ta tyla ir tie jausmai…
Nesvarbu, kad dabar šalta ir tamsu,
Tau svarbu, tik būti su manim kartu,
Nesvarbu nei laikas nei vieta,
Tau svarbu tik tai kas mūsų širdyse…
Aš ištarti galiu,
Daug žodžių gražių.
Bet gražiausias yra,
Myliu Tave!
Galiu jį kartoti kas dieną,
Dešimt kartų per dieną!
Galiu aš sakyti,
Galiu padaryti,
Galiu apkabinti
Ir pasakyti:
Noriu aš būti
Tavo mergytė…
Rudenėja jau rudenėja, lapai meta lapus.
Rudenėja jau rudenėja, man darosi vis neramu.
Rudenėja jau rudenėja, tamsa temdo širdis.
Rudenėja jau rudenėja, lietus jau aplanko mus.
Rudenėja jau rudenėja, šaukiu tave balsu kimiu.
Rudenėja jau rudenėja, atsiliepk prašau, kur bebūtum tu.
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias…
Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn… nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti…
|
|