|
Parašyti daug žodžių galėčiau,
Bet ne žodžiuose meilė tikra.
Širdis širdį supranta be žodžių
Jeigu myli – suprasi ir tu mane!
Gyvenimas būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir baisus.
Jei tarp gyvenimo naktų,
Nebūtų meilės valandų…
Myliu – atbėki tiltu virš bedugnės!
Myliu – visas kaltes atleidau!
Myliu – saugau širdyje kaitriausią ugnį!
Laukiu! Tik tavęs dar laukiu…
Tavim prasideda svajonės,
Ir mintys baigiasi tavim.
Taves aš noriu, mano meile,
Su ilgesio pilna širdim.
Man patinka…
Aš būsiu paukštė,
Kurios tu niekad nepagausi…
Aš būsiu angelas, kurį tu tik pajausi…
Aš būsiu tai kas sklando,- vėjas…
Ir mylėsiu aš tave, ir mylėsiu as tave…
Tu pajusi švelnią gaivą…
Tai žinok, kad aš jau čia…
Aš myliu… Myliu Tave!
Nedaug apie meilę kalbėjau,
Niekuomet nerašiau tau eilių,
Argi būtina gimti poetu,
Kad galėčiau ištarti, Myliu?
Kaskart praėjus pro tave,
Širdutė spurda, nori pas tave.
Trokštu visa savo esybe,
Bučiuot ir glamonėt tave…
Bet žinau, tu meilės nejauti,
Aš niekad nepatirsiu tavosios šilumos…
Gal pasidalinkim pasaulį…
Jūra tau… Bangos man…
Dangus tau… Žvaigždės man…
Saulutė tau… Šiluma man…
O gal darom taip?
Visas pasaulis tau… O tu man…
Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime.
Atslinko sutema… aplink tylu…
Vidinis balsas kužda… kur gi tu?
Norėčiau pabučiuot, apgaubti šiluma sava,
Ir su laukine degančia aistra mylėtis kol išauš aušra…
Drėgnomis kojomis per baltą žemę,
Tikėjimo, vilties pilnom akim.
Į plačią tolumą, per tuščią perėją,
Su traukiniu dundėjimu naktim…
Šiandien dega visos žalios šviesos,
Bei vėjas dvelkia jūros gaivumu.
Ir paukščių išskleisti sparnai į dangų kelia,
Kur tavo balsas kviečia būt kartu…
Nebeskaičiuoju nei dienų nei metų,
Nes laikas pats tai daro už mane.
Ir net šviesiš naktš nebepasiilgstu,
Nes visą šviesą tavo akyse regiu…
Eik ir mylėk taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta.
Tikėk gėriu, kaip romantiškasis idealistas Don Kichotas.
Ieškok ir atrask, kaip nerimstantis daktaras Faustas.
Ir net pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose atmink ypatingai svarbią Mažojo Princo tiesą:
“Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis…”
Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė.
Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą: Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Nors ir visą gyvenimą,
Nors tol, kol mirtis mus išskirs,
Nors tol, kol nejausim vienas kito,
Manoji širdis jausmų neužmirš…
Nors ir nykią naktį,
Nors ir dieną šviesią,
Mažoj širdelėj mano meilė tilps.
Nors ir tada, kai nebebus Tavęs,
Nors ir tada, kai rankos sušals,
Nors ir ledinė širdis,
Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars…
Meilė įvykdo daug dalykų, o svarsto mažai.
Kur yra meilė, ten nėra vargo bei kentėjimo, arba pats kentėjimas yra mylimas.
|
|