|
Dėkoju Tau Mama,
Kad Tu išmokei Mylėti namus,
Gerbti žmones,
Ačiū Tau už tai,
Kad Tu visada pajunti,
Kai mums sunku.
Pirmoji skubi padėti,
Ir gražini norą ir jėgas gyventi.
Ačiū tau Mama už meilę ir naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, virpesį širdies,
Visada man būsi kaip gražiausias žiedas,
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties…
Mama, ar tu man davei gyvybę?
Mama, ar išmokei mane pirmo žodžio?
Mama, ar tu davei man savo meilę,
Šilumą ir begalinį džiaugsmą…
Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.
Mama, miela Mama, Tu kaip rasos lašelis.
Spindintis saulės spinduliuose.
Mama, miela Mama, Tu kaip tyras vanduo.
Kuris teka gražiausia mano gyvenimo upe.
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į šį patį gražiausią kelią,
Kuriuo aš einu.
Tu mane supratai kai man buvo labai sunku, Dėkoju tau už tai.
Ačiū Ačiū Ačiū!
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į gražiausią vietą,
Kurią aš prisiminsiu visą savo laiką!
Mama, miela Mama, Tu mane visada mylėjai ir mylėsi!
Ačiū tau labai!
Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių,
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.
Meilė mamai pats tyriausias jausmas todėl ir myliu…
Mama toks galingas žodis suteikiantis gyvenimą…
Gyvenimas nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim.
Bet prieš pasitraukdami mes pamąstykim ar viską padarėme gerai,
Gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal jas ištaisys kiti?
Tad gal gyvenkime taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems…
Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti.
Ji lyg angelas, lyg fėja.
Nors jos nėr dabar arti…
Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštau šia Žeme.
Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes.
Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu…
Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja.
O penkiasdešimt metų
Jaunystei ne riba.
Ir aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida…
Tegul auksinio jubiliejaus rytą
Lyg saulė naujos viltys sužydės,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo sielą šiluma užlies.
Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus,
Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus.
Už Tavo gerumą mes prašom lemties,
Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest.
Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave.
Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies,
Neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos,
Rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų,
O gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.
Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.
Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli…
Duok man, mama, savo ašarėlę.
Pasodinsiu ją po langeliu.
Pasodinsiu, užauginsiu gėlę,
Skaistesniu už saulę žiedeliu.
Supsis žiede jos mažutis vaikas,
Užliūliuotas motinos dainų.
Mama – mano įkvėpimo šaltini,
Mano angele sarge, globoje sapnų.
Tik tau patikiu rūpesčių srautą,
Tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu.
Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę
Ar pasidalinti abiejų mėgstamais ledais
Su karamele, riešutais ir šokoladu.
Mūsų vakarinis arbatos gėrimas
Ir pokalbiai iki pat sutemų,
Įkvepia mane gyventi,
Tikėti tuo ką darau, puoselėti svajones.
Suteikia sparnus gyvenimo skrydžiui.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilė,
Kur galetų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę –
Būkit savo mažyliui artimiausi draugai!
|
|