|
Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, Motut, Tave,
Kaip lopšinė meiliai švelniom lūpom
Glostydavo vakarais sapne.
Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas…
Vėl prabėgusi laiku būtuoju,
Gydau gerumu žaizdas senas.
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin…
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.
Tu lyg lietus, kuris nuplauna sąžinės krantus
Rasos lašais ant žemės akmenų tylių…
Nuprauski laime žaidžiančius pievelėje vaikus
Ir pienės pienu piešk pasaulį ant delnų.
Būk jiems gaiva, kuri ateina po staigaus lietaus,
Būk baltas rūkas sklindantis link debesų —
Tyra, dora ir dieviška palaima iš dangaus,
Gyvenanti lietum dėl sąžinių svarių.
Esi viena tarp daugelio gyvybių atneštų —
Esi šventa ir būk laiminga tarp vaikų.
… atnešiau Tau ilgesingą savo dainą — padainuokim šiandien kaip kadais…
… iš savo jausmų supyliau Tau prisiminimų pylimą prie jūros saulėlydžio — kai nueisi, ten rasi mane…
… priskyniau Tau įvairiaspalvių lauko gėlių — tegu Tave svaigina mano meilės aromatas…
… pasėmiau Tau šaltinio vandens ir palaisčiau juo Tavo širdį, kad Tu ilgai gyventum…
… apkabinau glėbiu savo vaikus, kad, prašydami Tavo sakytų pasakų, man primintų Tave…
… atsivedžiau savo šeimą, kad pripildytų Tavo namus gyvenimo džiugesiu — tik Tu šypsokis, mano Mama…
… neišeisime ilgai, kad galėtum pajusti, jog mums esi reikalinga ir mylima, brangioji Motinėle.
Baltų sodų žydėjimas — Motinai mano.
Raibų paukščių čiulbėjimas — Motinai mano.
Nenustosiu dėkoti Tau, nenustosiu mylėti —
Pripratau savų vaikų laukt, pripratau aš ilgėtis.
Baltos pūgos nuneš mane atminimų šalin.
Baltos pūgos atpūs mane pas Motulę širdin…
Nepavargsiu sakyti Tau, kaip gyvenimo lietūs
Varė naktį šalta gatve, kad Tavęs aš ilgėčiaus.
Išvarytą — priimk mane į gerumo pasaulį.
Apkalbėtą — paguosk mane, man nušvitus lyg saulė…
Sužalotą — išgydyk vėl, kad tik Tau delnuose
Aš užgimčiau gyventi vėl viltimi vaikuose.
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams —
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia —
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia.
Žaliųjų nendrių minios ir ajerų didingi chorai
Liūliuoja lyg gėlių jaunystė bangomis,
Kur brangią Mamą — mergaičiukę žydraakę, dorą
Padovanojo man likimas baltų lelijų širdimis.
Išgersiu aš Tavos jaunystės vandenį žiedais lelijų —
Baltais žiedais iš Tavo, Mama, praeities:
Lai gėris manyje gyvenimo džiaugsmu atgyja,
Sujungdamas mus laimės gijomis vienoj sakmėj.
Tau žydės alyvos, Motinėle,
Tau žaliuos po langu jovarai,
Sodo žiedus glostys mėnesėlis,
Sups žvaigždes, kaip Tu mane supai.
Tulpių glėbyje — Tau mano meilė
Ir svajonių dydžio artuma.
Jeigu mano šypsnis — Tavo laimė —
Tau šypsosiuos kol esu gyva.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio iki aušros.
Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės žvaigždės iki mėnulio patekėjimo.
Dėkoju, kad buvau glaudžiama švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę, dėkoju Tau, mylima mano Motinėle.
Sveikinu Tave ir linkiu būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave vienintelę:
Prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu!
Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.
Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebebūtų Motulės —
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
Rūpesčiai slėgtų užgulę.
Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji Mamyte.
Savo esybe mums Tu švieti…
Tu — amžinoji gyvybė.
Laimę ir džiaugsmą puokštėj gėlių
Priimk, Motinėle, iš savo vaikų.
Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius!
Tau — atvėrusiai dvejus dangaus vartus —
Padėt ateina angelai.
Laikmečio trumpoj akimirkoj —
Gyvybes dvi pravirkdžius —
Dieviškos palaimos sau gavai.
Nuostabu, Tu patikėk — tai laimė:
Dvi mėnulio pusės, saulės dvi,
Du ašigaliai su vėjo gūsiais
Plaka perskeltoj perpus vienoj širdy.
Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius!
Būki tiltu tarp dviejų mažų širdžių!
Būk vaivorykštė beribė…
Ilgo tūkstantmečio pakelėj būk gyvenimu dviejų!
Nuostabu, Tu patikėk — tai džiaugsmas:
Tau šypsosis du maži vaikai…
Sunaikinę rūpesčius didžiausius,
Jie primins, kad dangaus dovaną gavai!
Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
Už Tavo šypseną aš atiduočiau
Nemažą dalį savo šypsenos…
Ir garsiai, garsiai nusijuokčiau
Dėl ateities, dėl nūdienos!
Už tą mažutį Tavo akių blyksnį,
Už judesį ant skruostų po akim
Aš atiduočiau savo šypsnį,
Aš amžiais būčiau su tavim!
Aš Tavo šypseną vaikams dalinsiu,
Kad ji dar džiugintų namus ilgiau…
Praeivį gatvėj apsvaiginsiu —
Sakys: — na, kur tą šypseną mačiau?
Mylimoji mano, Motinėle,
Tik po daugel metų supratau,
Kai su paukščiais rytą atsikėliau,
Kad kaip Tu — ir aš jau pavargau.
Kaip dažnai Tu ašarėles liejai
Kol užges danguj rytų žvaigždė…
Mano meilę užgožė vien siekiai —
Tik gyvenimo džiaugsmus laimėt.
O dabar šaukiuosi, Motinėle, —
Gal gali dar kartą man padėt?
Gal gali atleisti man ir vėlei
Už troškimą bėgt, gyvent, mylėt?
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis “nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
|
|