|
Prie balto stalo, nuoskaudas pamiršę,
Susėskite plotkelės laužt šventos.
Žvakelių virpesiai – likimo pirštai –
Te laimę Jums ir džiaugsmą dovanos…
Spragės pastogėje ledinės žvakės,
Bus veputiniai, siaus laukuos žiema,
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieną skleisdama.
Vėl susitiksime visi prie švento stalo,
Su šiluma ir meile širdyse,
Su ilgesiu ir viltimi dalindami plotkelę
Linkėsime ramybės mūsų namuose.
Su Kūčiom!
Šiandien pati nuostabiausia šventė – Kūčios,
Tai visų troškimų išsipildymas.
Tad linkiu tau visko, ko labiausiai dabar reikia,
Ir šią naktį, kai ateis vidurnaktis,
Tyliai tyliai iš dangaus nusileis stebuklingos snaigės,
Kurios išpildys tavo troškimus.
Nepraleisk progos, juk tai vienintelė
Tokia diena per visus metus!
Ir nepamiršk pasveikinti savo brangiausių draugų,
Juk jie suteikia tiek džiaugsmo, bei vilties.
Su Šv. Kūčiom!
Ramų vakarą Kūčių
Šneka zuikiai puikiai du,
Morkytes sau krimsdami
Linki jie smagių Šv. Kalėdų!
Užgimimo stebuklo sulaukus,
Prakartėlė nušvito džiaugsmu.
Jam pašvęskim ką turim brangiausia
Ir atgimkime dvasioj kartu…
Su šv. Kūčiom!
Man duoki Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg duoną, kurią duodavai kasdien.
Gyvenimui nubraukus ašarėlę
Už mus visus viena gali kentėt:
Už alkaną, sušalusį benamį,
Už vaiką pasiklydusį lemty,
Už svetimą užėjusį bedalį
Tu motiniškai kančią sau imi.
Tu duodi Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg dalį man išmeldus iš dangaus, —
Palaimintąjį Dievo trupinėlį
Dėl vaiko, dėl brangiausio Tau žmogaus.
Maldos pilnoj širdy talpintum žemę —
Pasaulį apkabintum Tu viena …
Ir Kūčių vakarais Tau širdį gelia,
Už tuos vaikus, kurių nėra šalia.
Netrukdysiu vakaro švenčiausio,
Nedainuosiu šiandien Tau dainų.
Kūčios… o žmogus geriausias
Taip toli, lyg už kalnų…
Eglutės kvapas užburia namus,
Maži žaisliukai žybsi…
Man gaila, kad esi toli kažkur,
Bet aš tikiuos, kad greitai grįši.
Šventajam Kūčių vakare
Apkabinu mintim Tave.
Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė,
Atakusi nykiai švytinčiais langais.
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,
Tarytum plazdančios ant stalo žvakės,
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys,
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.
Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim
Prie Švento Kūčių stalo vakare.
Be pykčio, be skriaudos
Su tyluma susėskim
Ir taip kaskart, kasdien ir visados.
Tesklinda šiluma
Ir į kasdienę būtį
Ateidami visi – savi ir svetimi,
Uždekime širdy po šventinę žvakutę,
Pasidalindami šviesa ir ugnimi.
Linkiu paskleisti ant Kūčių stalo šieną,
Eglutę papuošti rankų darbo žaislais,
Paragauti po truputį visų 12 patiekalų,
Pabūti drauge su šeima, palikti nakčiai padengtą stalą
Ir mėgautis namų šiluma ir jaukumu.
Linkiu, jog tikrąją Kalėdų dvasią
Atrastum ne po eglute, o savo širdyje.
Seni ištirps lyg vandeny,
Ateis Kalėdos, Nauji ateis – ir girs, ir teis,
Ir skausmo bus, ir džiaugsmo bus,
Ir vis tik laikas – nuostabus…
Visiems, kas Kūčių vakaro laukia
Kasmet nuo mažumės,
Te iš širdies gaida nuplaukia
Kalėdinės giesmės.
Ir nuoskaudas, ir rūpesčius pamiršę,
Prie stalo, tiesto balta drobule,
Plutelę tegul lauš kiekvieno pirštai,
Kaskart linkėdami vėl būt šalia.
Jėgų pradėtus darbus tęsti,
Stiprybės, polėkių, svajų.
Sveikatos taurę pilnutėlę,
Naujų minčių, skambių dainų,
Ir įkvėpimo kibirkštėlę,
Ir šypsenų – šviesių, švelnių.
|
|