|
Nepamirštamas rytas Krikštynų,
Kai vitražų šventuosius languos
Apipylė Jus Viešpats iš tyrų
Taurumu Dievo Dvasios šventos.
Jo šaltiniuos semiu meilės versmę
Ir saulėtą palaimą nešu.
Rytmetinę bažnytinę giesmę
Dovanoju iš rankų Krikštu.
Spinduliuojanti saulė nušvito
Dėl dvasingo gyvenimo ryto.
Atėjus iš po Motinos širdies.
Iš tikrojo lietuviškumo —
Apdovanota Tu sparnais vilties,
Dvasia beribio padorumo.
Mes džiaugiamės augindami
Tave Darželiuose tarp žalių rūtų,
Kad Tavo lūpose skambi daina
Ramybe tėviškėlei būtų.
Kol žalią žemę dukterys mylės
Ir užaugins vaikuos tėvynę —
Nė vienas Krikšto lašas neišnyks,
Tautoj išugdęs lietuvybę.
Aš ne iš kelionių bandau grįžti
Į gerus Krikšto Tėvų namus,
O apie dosnumą Jums priminti,
Kai auginot mus visus.
Jau seniai, seniai visi užaugom,
Bet vis grįžtame namo dažniau
Pas Tėvus, kad švento Krikšto laime
Apkabintų mus stipriau.
Jūs į gėrį įbridę, — ten, kur saulė pakyla, —
Glauskit Krikšto vaikelį vien palaimoj skaisčioj.
Lig saulėlydžio dviese per bažnytinę tylą
Neškit mūs kūdikėlį Šventos Dvasios šviesoj.
Būkit tiltu svajonių, kur gyvenimo rytas
Supa meilę žmonijos tarsi paukštį vilties.
Lai Jus jungiančios gijos būna jam numatytos,
Kur su meile jis eitų nuo širdies link širdies.
Sveikinam Tave, Dukruže,
Su saulėtekiais rausvais,
Su audra, kur bangos lūžę
Plaukia buriniais laivais.
Linkim Tau sparnuoto skrydžio,
Mėlyno vilčių dangaus
Ir svajonių tokio dydžio,
Kokios būna tik žmogaus.
Mylim Tave, Krikšto Dukra,
Viliamės tokios lemties,
Kurios siekiai nesužlunga,
Nes jai Dievas kelią ties.
Nuo tos dienos, kai Krikšto marškiniais aprengę žvelgėm,
Akimirksnis prabėgo — patikėt, Sūnau, sunku,
Kad štai dabar jaunystės baltas žirgas galvą lenkia —
Ir klesti Tavyje didi jėga jaunų žmonių.
Laimingas visad būki siekių kelyje, svajoki!
Lai išsipildo Tavo visos viltys ir planai,
O metai bėga pasiekimų džiaugsmo nuvilioti…
Ir kol Tu jaunas, skrisk kaip skraido tik sapnai.
Į lietuvišką dvasią parėmę pečius
Ąžuolų didingumą nešiojat.
Jūs atstojot brangiausius man žmones — Tėvus,
Kai vienatvė aplankė juodoji.
Kai anksčiau už mane
Jie į kitą pasaulį išėjo,
Aš verkiau tik pas Jus glėbyje
Ir man Krikšto Tėvelių reikėjo.
Metai bėga ir laikas palieka gyvent
Apdraskytus gyvenimo vėtrų…
Ir tada, kuomet, rodos, skausmų nepakelt,
Ir kada savyje nėra vietos —
Jūs suskubot iš vargo prikelt
Ir sugėrėte ašarų lietų…
Aš linkiu Jums pavasario paukščių čiulbėjimo
Ir ramunių baltų iš jaunystės laikų,
Begalinės ramybės, laime tikėjimo —
Subrandinto gyvenime vardan vaikų.
Aš linkiu Jums gražiausių aušrų ir saulėtekių —
Te neblėsta galinga jaunystės dvasia —
Nuostabiausių svajonių, grįžusių vieškeliu,
Vis kas kartą suvedusių Jus ir mane.
Aš žinau, širdyje Jums esu tikras vaikas —
Krikšto marškinėlius labai branginu…
Vis labiau ir labiau mus suartina laikas —
Krikšto laimę patyręs — aš šventai gyvenu —
Dėl Gimdytojų savo ir dėl Krikšto Tėvų.
Paseksim pasaką žvaigždėtą
Atėjusiam iš ateities.
Nutiesim kelią Jam saulėtą,
Apgaubsim skraistėmis vilties.
Krikštynų puota Jo likimui —
Tai nuostabios lemties pradžia.
Stos šventės laukęs nuo gimimo
Lai džiaugias mūsų dovana.
Kai vyriško peties man trūksta —
Aš pas Tave iškart skubu;
Ir patarimai tiesiog plūsta
Iš lūpų tėviškai švelnių.
Kai gero žodžio, Tėve, reikia —
Aš surandu Tave visur;
Ir negirdėjau niekad peikiant,
Tik paremiant žmogaus vardu.
Tarp brangiausių žmonių apkabinsiu
Savo Krikšto Tėvelį širdim
Ir vaikystę Jam savo priminsiu,
Būdama tarsi vaikas švelni.
Nepamiršo manęs jokioj šventėj,
Nestokojau kasdienės globos.
Tad linkiu Jam laimingai gyventi:
Lai ne jis, bet Jo — laimė ieškos!
Kada nueina vasara pajūriu
Ir bangų veidą liečia praeitis,
Į Jūsų dosnų tėviškumą žiūriu,
Ir plaka mano vaikiška širdis.
Prisiminimais glostau Jūsų širdį
Ir nežinau, kaip aš galėčiau padėkot,
Kokias gėles reikėtų Jums paskirti,
Kad vėl galėtumėm kartu svajot?
Auksiniai vasarų pajūriai supa
Mūs deimantinę praeitį dabar,
Kai nešėte mane lyg mažą “pupą”,
Tačiau ir šiandien tėviškumo reikia man.
Vilnimis, vilnimis nubanguoja
Švelnios rankos ir lūpos tada,
Kai dukrelei širdis uždainuoja
Gėrio pasakų meilės daina.
Vandenai, vandenėliai, vilnelės
Iš širdies į širdelę tekės,
Jei, globodama mūsų dukrelę,
Stengsies ją link dangaus pakylėt.
Krikšto Motina Angelo veidu —
Dievo rankom pas mus atvesta,
Jei dangus Tau šią misiją leido —
Tu mums lobių didžiausių verta.
Iš gerumo šaltinių į širdį
Prisipildžiusi ryto rasos,
Leiski mūsų paukšteliui pakilti
Ir vėl grįžti beieškant globos.
Tarp kankorėžių mažas paukštelis
Iš tyrosios širdelės čiulbės —
Taip ieškos savo laimės Vaikelis
Prisiglaudęs prie Tavo peties.
Krikšto žvakę uždegus Jo lemčiai,
Saugok Angelo balto sparnu.
Neieškosiu gyvenime ramsčio —
Mūsų Vaikas bus Tavo vaiku.
Krikšto vandeniu galvą Jo lietus
Ir nuplovusi taką lemties,
Būk Jam Dvasios Motulė pakvietus
Per tikėjimą semtis vilties.
Iš “Pelenės” pasakos stebuklų
Su auksine burtų lazdele —
Vaizdavausi Tavo veidą kuklų,
Šaukdama Tave Motinėle.
Dovanų ir laimės karalienė,
Švenčių šokoladinė mama —
Nepamiršusi manęs nė dienai,
Lepinus dažnai mane slapta.
Aš ilgiuosi Tavo veido, rankų
Glosčiusių, šukavusių mane.
Aš ilgiuos dabar vaikystės lango,
Pro kurį vis šaukdavau Tave.
Krikšto Motinėle — Tu viena —
Tu lyg Motina — man amžina.
|
|