|
|
Norisi prisiminti buvusių metų takus takelius, reikalus
reikaliukus, rūpesčius rūpestėlius. Norisi prisiminti laimingą
vaikystę ir naivią jaunystę. Visada buvome drauge ir
jokie kiti žmonės mums negali atstoti nė vienos bendros
akimirkos nuo pat gimimo.
Esi mano laukiamas, branginamas ir gerbiamas. Linkiu
Tau laimės ir didelės sėkmės. Linkiu, kad likimo vingiai visada
mus suvestų didžiulėse kryžkelėse, kuomet mes švenčiame
šventes, tačiau noriu būti dažnu Tavo gyvenimo bendrakeleiviu,
kuris padėtų nešti likimo naštą, kuris nepaliktų
kol būsime žemėje.
… žolė nenulinksta po mano Senelio kojom, nes eina
per žemę ilgaamžis gerumas…
… javai pakelia varpas į saulę, kai brenda nokinantis
duoną mano Senelis…
… medžiai sulaiko vėją prie kelio, kuriuo eina mano
Senelis, šlovindamas tiesą…
… saulė slepiasi už debesies, kad neišsekintų šaltinių,
prie kurių eina numalšinti troškulį mano Senelis…
… žmonės nukelia kepures, kuomet pro juos eina mano
Senelis, pasirėmęs išmintimi…
… eičiau Jo pėdomis, ieškočiau Jo saulės, slėpčiausi už
Jo medžių, gerčiau is Jo šaltinių, kad tik sulaukčiau tokio
amžiaus, tokios pagarbos, tokios žmonių meilės, kokios sulaukė
mano Senelis…
Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas —
Rudenėja gražiai, o tų metų tiek daug,
Bėgo laikas per greit ir pasikeitė viskas —
Medžiais augo vaikai ir anūkai užaugs.
Buvo laikmetis lengvas lyg pienės pūkelis:
Savo rūpesčių rankom duonos man laužei
Ir į laimę man rodęs gyvenimo kelią,
Kūrei ateitį mano — dorą ir gražią.
Kad laimingas Tu būtum, darysiu aš viską:
Neužmiršęs dienų, kai nešiojai mane.
Tegu akys vien laime ir džiaugsmu nuolat tviska!
Šimtą metų gyvenk, nes myliu aš Tave.
Atėjo laikas, kai jaunystės godos
Nesisupa žvaigždžių skliautuos
Ir viskas Tau kitaip atrodo —
Išblėso visos nuoskaudos.
Juk buvęs laikmetis — tai Tavo meilė —
Tai daug draugų ir pažinčių,
Atostogos, vaikai, jų laimė,
Ir aš, kurį šauki Tu anūku.
Gaila, kad įvairiausių reikalų gausa atveda prie Tavo
slenksčio daug rečiau nei to norėtųsi. Dažnai aplanko susimąstymas,
kas gi būtų, jei kažkada Tu nebūtumei turėjusi
laiko… Tau visuomet atsirasdavo galimybės dėl pasiaukojančios
meilės, dėl laimės kūrimo visiems — tik ne sau. Tu
niekada nestokojai mums dėmesio.
Būk laiminga, sveika ir tokia pat gera, mylima Močiute.
Branginu Tavo baltąjį amžių ir sveikinu is širdies.
Daug sveikatos Tau linkiu ir saulėtų vakarų.
Daug Tau laimės aš linkiu ir žvaigždėtųjų sapnų.
Šypsenos gražios linkiu ir pavasario žiedų.
Ilgesio aš Tau linkiu iš mielų, gerų akių.
Aš Tave apkabinu meile Dievo angelų.
Ir tik Tau vienai tikiu, nes Tave tikrai myliu.
Noriu būt su Tavimi, kad vėl džiaugtųsi širdis —
Gal Tau žodžiai ištarti glostytų švelnias mintis?
Rankas raukšlėtas Tau palietę,
Pajuntam, kad esi labai jautri —
Čia telpa meilės rytmečiai saulėti
Ir vaikiški saulėlydžiai glėby.
Todėl Tau ateitį atnešę
Gyvenimais, likimais ir darbais —
Negalim likt neatsiprašę
Už tas klaidas, iš kurių Tu juokeis…
Nei saulėtekiai gražūs Tave man atstos,
Nei ryškiausia rytinės padangės žvaigždė…
Aš menu būtą laimę vaikystės krantuos,
Kai galėjau vien Motinos žodžiais tikėt.
Ir dabar pas Tave ateinu padėkot —
Aš, Močiute, priklaupus rankas Tau bučiuoju.
Tavo meilės negali man niekas atstot —
Auginai tarsi dukrą tarp savo svajonių.
Tarsi Nemuno vingiai gyvenimas ilgas…
Ir vis plaukia į didele upę upeliai maži…
Tegu būna lyg upė tos srovės galingos,
Kurios plaukia į sielą Tava širdimi.
Tavo glėbį juntu aš, kai ištiestos rankos.
Tu vis lauki ateinant — ateisiu dažniau.
Juk tik Nemunas ilgas — gyvenimas trumpas.
Pas Tave aš skubėsiu — tik gyvenki ilgiau.
… už bemieges nakteles, kai supo ne lopšelis, ne mėnulio
laivelis, o Tavo šiltas glėbys, — prašau Tau dangiškos
palaimos ir ramybės suteikiančios laimę…
… už rūpestėlių naštą prie sergančių lovelės, kai gydė
ne vaistai, o Tavo geras žodis, — prašau Tau dangiškos
sveikatos ir tvirtumo ilgaamžiškumo kelyje…
… už atsidavimo kibirkštį, kuri buvo kaitresnė už didžiausią
laužą, — prašau Tau artimųjų meilės ir globos,
kuri lietųsi tarsi dangiški lietūs…
Apkabinu ir džiaugiuosi, kad Tave turiu, Močiute.
Žilaplauke mano Močiute,
Apkabinki dažniau maldomis.
Tavo meile švelnia apsisupęs,
Aš jaučiuosi geru žmogumi.
Žilaplauke likimo globėja,
Užauginus ant rankų dosnių,
Tu žinok, kad esi man lyg fėja,
Laimę teikianti vien iš maldų.
Tavo artumą galiu palyginti su žemės gaiva, su lietaus
barbenimu, su saulės šiluma arba dangaus skaistumu. Kaip
oro mums reikia brangių žmonių, kurių vienintelis žvilgsnis
gali pakeisti dienos prasmę, o kartais ir reikalų eigą ar
problemų sprendimą.
Kaip vanduo įteka į kiekvieną žemės tarpelį, taip Tavo
nepaprasta meilė paliečia kiekvieną širdies kertelę.
Atrodo, jog Tavo besikeičiantis amžius turėtų priversti
skųstis, guostis, nerimauti. Tačiau Tu esi nuoskaudų naikintoja,
Tu esi paguodos upė, Tu esi nerimą išsklaidanti saulė.
Būk laiminga ir visada lauk manęs, brangi Močiute.
Tau pavasario šilką įpinsiu į dainą,
Žalios vasaros saule apgaubsiu pečius —
Tegu rudenio vėtros svajonių negainios,
Tegu tėviškės soduos ramybė Tau bus:
Ten, Močiute, nešu savo ilgesį baltą
Per palaukės medžius ir per pievas gėlių.
Tau iš meilės nunersiu svajonių apsiaustą
Ir uždėsiu ant senstančių Tavo pečių.
Daug dienų ir dar metų ilgų Tau linkiu.
Daug sapnų iš jaunystės, Močiut, Tau nešu.
Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo meilės švelnumas lyg duona ant stalo.
Tu esi mums gera, linksma, išmintinga,
Nors seniai Tavo svajos pražilo, pabalo…
Mes Tave mylėsim, nes esi lyg saulė.
Tavo akys džiaugsmingos veda mus į tolius.
Šimtmečio kelionėj mums esi pasaulis,
Kuriam mes gyvenam lyg svajonių rojuj.
… už kiekvieną švelnų, gerą žodį, kurį ištardavo ne
draugai, ne mokytojai, ne pažįstami ir net ne tėveliai, o Tu
vienintelė, — prašau Tau dangiškų maldų galios…
… už kiekvieną pasaką ir eilėraštį, kurį supynė ne rašytojai
ar poetai, o Tavo nuostabios mintys, — prašau Tau
ilgų metų po dangiška saule…
… prašau, meldžiu, linkiu visko, kas yra geriausio žemėje,
Tau mano Močiute…
|
|
(0)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 239 | 
