|
Vandenyną gerumo aš Tau dovanoju —
Gal Tu jo nesurasi tiek niekur daugiau,
Kiek manasis švelnumas Tau meilės aukoja,
Kiek artumas manasis Tau duoda, tačiau
Tau linkiu žmoniškumo, kad gėrį surastum,
Tau linkiu aš vertybių lyg lobių dangaus,
Tau linkiu atvirumo, kad kitą suprastum
Ir gyvenimo pilno, svajoto, tauraus!
Krištolinė kurpaitė prieš mano akis —
Pranašauju Tau laimę Pelenės.
Kai nešiojau ant rankų, dainavo širdis,
Supant kūdikį savo dukrelės.
Būk sapnų ir svajonių sparnuota viltis,
Ir suraski nepaprastą princą.
Lai gyvenimo pasakoj gimus mintis —
Realybe, mieloji, Tau virsta.
Lai saulė Jūsų židiny ridenas
Tokia karšta kaip ta ugnis,
Kurią su meile vakarais kūrenat
Užpildę laime mūs mintis.
Lai mėnuo supasi prieš Jūsų langą
Tarytum vaikiškas lopšys,
Kuriam Jūs supote mane pavargę
Žvaigždėtas piešdami viltis.
Lai kiekviena diena Jums bus lyg šventė —
Myliu, globoju ir ilgai prašau gyventi.
Ryto saulė ant spindulio kelia
Vaiko sapną iš glėbio tėvų…
Tu lyg angelas, mažas Vaikeli,
Auk su medžiais į dangų kartu.
Būk laimingas į žemę atėjęs,
Auk šeimoj, kur laimingi Tėvai,
Tegu puoš Tau gyvenimą gėlės —
Juk iš meilės Tėvelių gimei.
Tegu lydi šį kūdikį laimė,
Tegu saugo Jį angelo meilė.
… jei nepamirsi, kad turi Tėvus — niekada Tavęs neapleis
Dievo palaima…
… jei nepamirši, kad turi artimuosius — niekada neliksi
rūpesčiuose viena…
… jei nepamirši, kad turi draugus — niekada nebūsi
pamiršta šventėse…
… jei nepamirši, kad turi bičiulius — niekada nejausi
vienišumo akimirkų…
… jei nepamirši, kad turi kolegas — niekuomet nejausi
sunkumų darbe…
Mes linkime Tau gyvenimo, kurį Tu pajustumei tarsi
pasaką. Mes linkime Tau, Dukrele, kad išsipildytų tai, kas
mums neišsipildė. Mes linkime Tau svajones paversti tikrove,
nes tvarkingumas, darbštumas ir atsidavimas, kurio Tave
išmokėme, yra vertas stebuklų Tavajame gyvenime.
… paklausyk mūsų patarimų ir būsi laiminga.
Raibas sakalėli, skrisk pas Tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mano akeles.
Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti Tėvelio rankeles.
Mielas Tėvužėli, priimk sakalėlį —
Jis prabils Tau mano širdele:
Dangų dovanoju, žydrą tolių mėlį
Ir dukters tyras ašarėles.
Aš seniai paklydus, Tėvo neišvydus —
Gero patarimo trūko man…
Prie langų parimus — tų namų, kur gimus,
Rodau Tėvo sodą jau saviems vaikams.
Mes visi sugrįžom, Tavo pievas bridom —
Ilgesį Tau nešėm klupdami.
Tavo sodo rasos mūsų sielas gydo…
Tėve, mes juk Tavo meilės alkani.
Kaip gera šiandien Tave apkabinti ir pajust tavo rankų
ir pečių tvirtumą. Tai akimirka, kurioje pasiduodu prieš
Tave — esi stipriausias savo užtarimais, esi galingiausias
savo patarimais.
Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio
palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu.
Brangus Tėveli, stiprybės jausmo pripildyta erdvė, kurioje
Tu esi. Tavyje triumfuojantys — žmogiškumas ir tiesa,
santūrumas bei atkaklumas — palydėjo mane teisingais
laimės keliais.
Sveikinu Tave, Tėveliuk. Linkiu Tau sveikatos ir daug
laimingų dienų, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tavęs.
Siūbuoja gluosnis mano Tėvui,
Šukuoja vėjas plaukus Jam.
Už Jo sveikatą ačiū Dievui —
Lenkiuos už Jį dangaus skliautams.
Dainuoja saulėtos palaukės
Dainas, kurias dainavo Jis.
Ir stoviu ašarą nubraukęs —
Dainuoja Jam mana širdis.
Ateina laimė per padangę,
Kai Tėvas tiesia man parankę.
Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą.
Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyje
ašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu.
Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą prie
mūsų saulėtųjų horizontų.
Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas.
Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks
brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar supausi spalvingose
vaikystės karuselėse.
Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi
melagis mėnuo — čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta…
Viskas jau praeity.
Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane — savo retąjį svečią
— ir Tu pajusi, kad aš labai Tave myliu.
Būk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.
Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
Tėve brangus, esi man Tu
Svarbiausias žemėje visoj.
Tarp vyriškų svajonių mūs
Vedei mane tikroj tiesoj.
Esi brangus žmogus širdy —
Tvirtybės sauja manyje —
Neleidęs pasiklyst kely,
Atvėręs prasmę lemtyje.
Apkabinu Tavus pečius —
Petys petin — visur kartu!
Suaugęs — Tau esu svečiu —
Retai matai… O aš žilstu…
Tau spaudžiu dešinę, Tėvuk,
Ilgai gyvenk, ilgai čia būk!
Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai
Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…
Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,
Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa.
Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,
Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.
Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,
Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.
Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebebūtų Motulės —
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
Rūpesčiai slėgtų užgulę.
Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji Mamyte.
Savo esybe mums Tu švieti…
Tu — amžinoji gyvybė.
Laimę ir džiaugsmą puokštėj gėlių
Priimk, Motinėle, iš savo vaikų.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio
iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės
žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama
švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę,
dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu
būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai
ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave
vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti
akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio
dovana Tau, mylima Mama.
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia
Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo
būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti:
gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems.
Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo
ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano
jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė
manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.
|
|