|
Tegul šią ūkanotą dieną,
Jūsų gyvenimas nušvinta
Visomis šviesiomis spalvomis.
Tie metai viesulais praūžia, nesustoja,
Dienų laivai paskęsta praeity.
Ateina vasaros, o smilkiniai šarmoja,
Darbų našta kas dieną vis sunkyn.
Girdi, kaip krinta obuolys prinokęs,
Tai jis – pavasario prasmė gili.
Draugų veiduos Tava jaunystė juokias,
Nėra senatvės šitame kely.
Tie metai su vėju praskriejo,
Žydėjo gražiausiais žiedais.
Bet viskas taip greitai praėjo,
Beliko tik šviesūs sapnai.
Beliko dienos niūrios ir nuobodžios,
Ir kasdienybės prislėgta širdis.
Kuri taip trokšta laimės ir paguodos,
Kuri vaikystės ilgisi dar vis.
Yra gyvenime ir praeitis ir ateitis,
Ir dideli darbai, ir didelės svajonės.
Laimingas tas, kas moka atvira širdim,
Gyvenimą praeiti ir mylėti žmones.
Į mūsų miestą neateis žila senatvė,
Ir nenustos, ir nesibels kol šaltas pirštas į duris.
Yra gyvenimas, kurio gyvenimas neatėmė,
Ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys.
Įsiklausykit… Girdit, laikas eina,
O su juo ir Jūs žengiate gyvenimo keliu.
Šypsokitės gyvenimui, ir jis atsilygins tuo pačiu.
Žmogaus gyvenimas matuojamas
Ne pragyventais metais,
O tai kokį pėdsaką jis palieka,
Kitų žmonių gyvenime, jų mintyse,
Jų širdyse…
Būk išdykęs pievų drugys,
Būk upelis, tiltas, kelias,
Būk melsvas padangės vyturys.
Būk diemedis girioj žalias,
Būk tu saule, vėjas, dangus,
Būk plačiausios padangės mėlis.
Pagaliau būki tu žmogus, –
Tik nebūki niekada šešėlis.
Skubėdami prarandam ir išmėtom,
Ir nepamatom, skrisdami dvasią,
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga,
Į pačia širdį priekaišta ar durį –
Užlieja juodo išgąsčio banga,
Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,
Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Prarasti pasitikėjimą, nėra taip skaudu kaip Draugą.
Ryte šviesa ateina, o naktį išeina.
Tik Draugas atėjęs pasilieka.
Viskas įmanoma, bet pamiršti Draugą ne.
Draugas, kaip saulė – šviečia bei šildo.
Draugas yra vienas iš pasaulio stebūklų.
Draugas – tai Tu.
Akis plačiai gyvenimui atvėrė,
Širdies šaukimo einat vedami.
Jaunystė Jums dar nuostabiausiai žėri,
O ateitis svajonėse vaiski.
Tebūna ji tokia, kokia svajojot,
Po linažiedžių tėviškės dangum.
Te niekad juodas nerimo rytojus,
Namų šventumo jūsų nesudrums.
Dienos barstė džiaugsmo žiedlapius,
Kaip rudens lapai krito rūpesčiai,
Kaip vanduo upėje nuskambėjo metai.
Negrąžinamai užvertėt dar vieną,
Savo gyvenimo knygos puslapį.
Tegul skausmai ir rūpesčiai praeina,
Tegul vargus nuplauna tekantys vandenys.
Tegul Jus lydi maži šešėliai ir didžiulė šviesa,
Tegul niekad Jums netrūksta didelės kasdieninės laimės.
Dar patikėkit gražiu gyvenimu,
Dar patikėkit šviesiom dienom.
Nors jų daugybė nusruveno,
Kaip upės srautas tolumon.
Dar reikia ištvermės ir ryžto,
Dar reikia atrast kelių.
Kurie į praeitį negrįžtų,
O vis ieškot šviesių dienų.
Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų,
Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų.
Ta meilė, kur išsaugojai ir mums išdalinai,
Priimk iš mūsų rankų. Tau lenkiamės žemai.
Nori draugą tu turėt,
Neišduot ir patikėt.
Draugas Tau ne žaisliukas,
Tai šuniukas ar kačiukas.
Myliu aš draugus labai,
Nes geriausi jie tikrai!
Kad laime žėrintys šaltiniai,
Pasiektų džiaugsmo upelius.
Kad rasos tyros, krištolinės,
Bučiuotų žiedlapius švelnius!
O jie, prie skruostų prisiglaudę,
Pajutę virpėsi širdies,
Viliotų žengt į erą naują,
Kur gėriu upės išsilies…
Kur praeitis giliai nuskendus,
Negrįš pro tiltus užmaršties.
Džiaugsminga šypsena ant veido,
Ir rankos sveikinti išsities.
|
|