|
Geltonų rožių puokštę dedam Tau prie kojų
Ir klumpame ant kelių prieš Tave.
Mus auginai kadais, žvaigždžių sapnus aukojus,
Vis supdama mėnulio lopšyje.
Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Raškytais iš darželių prie namų,
Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais,
Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.
Nieko nebuvo švelnesnio už Tavąjį balsą,
Už rankas, kurios glostė galvelę mažos…
Metai bėgo, nubėgo tarsi sutemų valsas, —
Vis norėčiau, kad suptum žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavąją širdį,
Už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir atnešė viltį —
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.
Žmogaus gyvenimas —
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai…
Bet du gyvenimus gyvena moteris —
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino:
Ji bėga, lekia, dirba — taip ir liks…
Per amžius buvo taip, kad be Jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima…
Tegu vien laimė Tave lanko, —
Būki laiminga ir sveika.
Rytą vakarą žiūrėjau aš į Jūsų akeles.
Jūsų ateitim tikėjau lyg šviesiausia žvaigždele.
Augot, stiepėtės į saulę, buvot man geri vaikai,
Bet išsiveda pasaulis ir jau nebesulaikai…
Skriskit, skriskit, mano paukščiai, ten, kur saulė kyla.
Nebijokit žydro aukščio — lieskit Dievo tylą.
Iš toli mintis atsiuntę, Jūs mane paguoskit,
Nes be Jūsų man gyventi gali nusibosti…
Jūsų laimė, Jūsų džiaugsmas — mano širdį glosto.
Kas išmatuos tą grožį metų glūdumos?
Kas pasakys, kada Tu jau nejaunas? —
Vienam vaikystėj reikia vakaro tamsos,
Kitam senatvėj meilė dar vaidenas.
Mes savo siekiais amžinai jauni, jauni…
Ir kaip žinot, kada jau pagyvenęs?
Ar tai tada, kuomet vaikai užaugę dideli,
Ar kai kelintą kartą laimę radęs.
Nėra ribos, kada turi nustot mylėti.
Vieni anūkų laukia, kiti dar patys lyg vaikai.
Ir kas mums gali rytmetį nustot žadėti?
Iki senatvės būkime jaunais, jaunais!..
Sveikinu Tave, mylimas ir geras Seneli,
su didžiosiomis Tavo gyvenimo iškilmėmis.
Linkiu daug Tavimi besirūpinančių žmonių.
Sieksiu tokių gyvenimo aukštumų,
kokias Tu pasiekei atkakliu darbu.
Didžiuojuosi mūsų bendrais prisiminimais,
iš kurių semiuosi pamokymų savo vaikams.
Iš Tavęs, Seneli, semiuosi tvirtumo dvasios savo šeimai.
Linkiu, kad kiekviena diena
Tau būtų tarsi šviesulys danguje,
į kurį Tu keliavai visą jaunystę.
Linkiu, kad kiekvieno vakaro gaiva
Tave užmigdytų poilsiui dėl naujos dienos darbų.
Linkiu, kad Tave lankantieji žmonės
atneštų gerumo, vilties ir glėbius šilumos.
Myliu Tave, mano brangus Seneli,
Didžiuojuosi Tavo nuostabiais praeities darbais
Ir tikiuosi šlovinti Tavo gerąjį vardą.
Kažkada man sakydavai, jog esu Tavo turtas,
o dabar šiuos žodžius dovanoju Tau.
Bėga metai jaunystės ir nėra kada pagalvoti —
Ar suspėji gyventi? — su vėjais leki ir leki.
Tavo laivas audringai gyvenimu plaukia svajoti, —
Bet, Ženteli, suspėji Tu būt Žmogumi.
Štai puiki Tavo šventė ir laikrodžiai leis parymoti…
Pirmąkart atsipūtęs, pajuski idėjų erdves…
Debesų baltas žirgas, kurį Tu bandai pabalnoti,
Tegu skrieja gyvenimo burėm, kur laimė gyva.
Visuomet buvai mūsų pasididžiavimas ir džiaugsmas.
Esame dėkingi Dievui už Tavo gimimą, suteikusį mums
daug laimės. Matome Tave trokštantį tiesos, ilgesingą Tėvams
ir seneliams, rūpestingą artimiesiems, norintį padėti
kiekvienam prašančiam, geidžiantį tyros, doros šeimyninės laimės.
Dėkojame Tau už meilę ir rūpestį. Linkime dar daugiau
visko, ko geidžia Tavo širdis, brangus Sūnau. Tikime, jog
mūsų niekuomet neapleisi, nes mums esi brangiausia ką turime.
Brangus Seneli, būki sveikas
Ir šimtą metų nugyvenk!
Matai, užaugau —jau ne vaikas,
Todėl labai bijau pasent…
Matau, Seneli, Tu laimingas
Ir raudonuoja Tau veidai,
Ir dar labiau esi dainingas,
Negu kadais, kai dainavai…
Tu nesiskundi dėl sveikatos,
Močiutei „nesuki galvos“,
Kad bėga dienos pilkos, prastos,
Kad nieks jaunystės neatstos…
Koks nuostabus esi, Seneli —
Jaunesnis Tu už mus visus!
Nei Tau paširdžius naktį gelia,
Nei Tu būni kada rūstus…
Kur tas gyvybės eliksyras,
Kad likčiau aš, kaip Tu — toks vyras!
Linkiu Tau būdą šį auksinį
Su manimi pasidalinti…
Atsikąsk, Sūnau, Tėvelio duonos,
Kad stipriausias būtum iš visų.
Atsigerk, Sūnau, Senelio vyno,
Kad kaip jis, išminčium taptum Tu.
Panešėk, Sūnau, Motulės naštą,
Kad žinotum skaudulius Širdies.
Paskaityk drobulių seną raštą,
Kad Senelei teiktumei vilties.
Pasiimk, Sūnau, nuo namų raktą,
Kad sugrįžtum į Tėvų namus —
Pabučiavęs ąžuolinę staktą
Dvasios meile sotintum visus.
Tai, kas užgyventa Tėvužėlio —
Visad rasi į namus parėjęs.
Brangus Sūnau, mūs niekad neužmirški,
Nors tolių toliai nuvilios kažkur Tave.
Teisybės miško nebeleiski kirsti
Ir sustabdyki blogį eidamas gatve.
Tave mes stipriu vyru užauginom —
Didžiuojamės tikrai kiekvienąkart Tavim,
Ir kai Tavęs nėra — mes nusiminę —
Ramybės nėra mūsų abiejų širdims.
Žinok, Tu mums — pati didžiausia šventė!
Kai Tu šalia — mums norisi gyventi.
Augindami siekėme užpildyti Tavąjį gyvenimą mokslais,
skatinome sportuoti, bei rūpinomės gerų draugų pasirinkimu.
Dabar esame dėkingi Tau už paklusnumą, už dvasios
stiprybę, siekiant tobulumo ir užsibrėžtų aukštumų, už ramybę
namuose, neapkraunant mūsų bereikalingais jaunatviškais pokštais.
Esi mūsų laimės šaltinis, jau dabar matome, kad su pasitikėjimu
galime Tave išleisti į gyvenimą. Tikimės iš Tavęs,
Sūnau, paties geriausio, todėl linkime Tau nekeisti savo
įpročių, gyvenimiškų nuostatų ir siekti to, apie ką svajojai
jau nuo vaikystės. Linkime Tau sveikatos ir ištikimos šeimyninės meilės.
… kaip sraunusis Nemunas neša vandenis per tėviškę,
taip linkime Tau, Sūnau, nešti šlovę savajai žemei per visą
gyvenimą…
… kaip šimtamečiai ąžuolai stūkso Lietuvos miškuose,
taip Tau, Sūnau, linkime stovėti savo laimės sargybos poste
ir saugoti ją nuo klastingo likimo…
… kaip didieji keliai nusidriekę per gimtinės laukus,
taip linkime Tau, Sūnau, nutiesti savo tiesos kelius per gyvenimą
ir dosniai apdovanoti ja visus sutiktus…
… kaip debesys plaukia ir plaukia virš tėviškės dangaus,
taip Tau, Sūnau, linkime tobulėti savo pasiekimų, kelyje
ir šlovinti žemę dorais darbais…
… kaip saulė ir mėnuo apsilanko mūsų dienoje ir naktyje,
taip Tau, Sūnau, linkime nepamiršti tėvų pastogės ir
brangiausių žmonių artumo…
… kaip šviesa ir tamsa keičia gėrį ir blogį, taip Tau,
Sūnau, linkime visada turėti duonos ir druskos, kuri atstotų
gyvenimo turtus.
Už vyrišką jėgą, už amžiną tiesą,
Sūnau, džiaugsmo taurę keliu!
Tegu neišblėsta, tegu neatvėsta
Kaitra mūs vienodų širdžių!
Gyvenimas tranko… Gal reiks mano rankos?
Žinok, aš visur su Tavim!
Ir, jeigu mes dviese, tai kelias į tiesą —
Lengvesnis, kur du artimi!
Būk tvirtas vaikinas ir vyras galingas,
Svarbiausia, Tu būki Žmogum. …
O tai, kas klaidinga — per amžius madinga…
Tad niekad, Sūnau, nesuklupk.
Jums nešu varpo garsą iš pavasario glėbio
Ir tvirtos meilės priesaikos amžiams linkiu.
Jums nešu rugių saują iš vasaros mėnesių…
Ir vaikų — laimės teikiančių širdžiai — linkiu.
Jums nuo rudenio stalo vien lapų šlamėjimą
Tarsi kuždesį meilės į dvasią pilu.
Jums sušalusio sniego šerkšnotą kalbėjimą,
Tarsi maldą iš šimtmečių, sielai nešu.
|
|