|
Mamos šypsny atgija pasakos, lopšinės,
Žaislai nusijuokia kartu su tėveliu.
Mažute, stiebkis, auk didutė,
Tavęs daug laukia nuostabių dienų.
Nuoširdžiausi sveikinimai sulaukus dukrelės!
Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki
Švelnius žodžius į ausį savo vaikui.
Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi
Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai.
Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki
Ant savo rankų spurdantį mažylį,
Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali
Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.
Tas mielas riksmas šaltoje nakty,
Tu jo dėka ir vėl mama esi.
Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdy?
Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini?
Stiprybės, laimės ir sveikatos,
Naujos gyvybės susilaukus.
Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties,
Švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies.
Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos,
Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos.
Būk palaimintas, ryte, pagimdantis aušrą.
Būk palaiminta, moterie, gimdanti žmogų,
Tokį mažą, bejėgį, gležnutį ir trapų,
Tokį tvirtą, galingą vidumi ir protu.
Būk palaiminta!
Ant tavo rankų dangaus dovana,
Ji laukia rūpesčio, meilės, globos.
Tu ne bet kas jau, tu – mama.
Didžiuokis, nes skirta tai ne visoms.
Iš meilės ir vilties,
Iš jausmo ir minties,
Po mėlynu dangum
Gimei, gimei žmogum.
Tau šypsosi tėvai,
Mojuoja tau klevai,
O kiek aplink žiedų
O kiek gražių vardų.
Greičiau, greičiau eime
Ta žydinčia žeme,
Į vardą atsiliepki,
Paukščiu į šauksmą bėk
Į šviesą atsisuk ir tik laimingas būk.
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana.
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytės tau “mama” šnibždės!
Pasaulis – tai didžiulė drobė,
Kurioje kiekvienas paliekame žymę.
Šviesią, Tamsią,
Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome.
Visą gyvenimą. Po raidę.
Po žodį, po eilutę.
Kiek sugebame.
Žmogus ateina į žemę su Saule.
Išsaugokime ją ir
Žvarbiausiomis dienomis,
Kad galėtume kurti nuostabią
Saulės simfoniją
Gyvenimui!
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia
Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, jis myli ir pasiliekantį lanką.
(Ištrauka iš knygos „Pranašas”)
TU – jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
TU – mano pasaulis, ir mano viltis,
TU – meilės krislelis širdin įsikibęs,
Leki per pasaulį atmerkęs akis…
TU – mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
TU – saulėtas juokas ašaros spindesy,
TU – didis žmogus… ir dar mažas vaikelis…
Mano angelas sargas darganotam kely…
Dievulis saugoti tave prisakė,
Kasdien už rankos aš vedu tave,
Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys
Nepamatys, kai vaikščiosi gatve.
Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.
Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.
Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį ir krykščiantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingas bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
Mažasis žmogeli,
Yra vienas kelias…
Per motinos įsčias,
Jos tylų laukimą,
Per kantrią dejonę,
Sapnų abejonę…
Mažasis žmogeli,
Atrasi sau kelią,
Per motinos ilgesį,
Tėvo laukimą,
Į šitą pasaulį
Pabusti po saule…
Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingai bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
Senovės išminčiai sakė:
kada Dievas bučiuoja naujagimį į kaktą – jis taps žymiu filosofu,
kai į lupas – žymiu oratorium,
kai į kojas – žymiu šokėju,
kai į rankas – visų galų meistras.
Tad tegu Dievas neužmiršta išbučiuoti šio naujagimio!
Kiekvienam gimusiam angelui
Dievas užrašo ant delno LAIMĘ,
Ant lūpų palieka MEILĘ,
Širdy TIKĖJIMĄ, o akyse VILTĮ.
Lai Tave visada globoja mažas Angeliukas.
|
|