|
Laimės marškiniais kadais apvilkus,
Nutiesei artumo saitų tiltus.
Krikšto vandeniu aš apipiltas —
Niekada nesu sėkmės apviltas.
Stebuklingas Krikšto Sakramentas
Tavo įžaduose yra šventas.
Kad nebūčiau niekad vargo kentęs,
Neaplenk mieloji, jokioj šventėj.
Nuoširdžiai Tave myliu, Motule,
Už Krikštynų šventąją drobulę.
Kai ugniniai laivai horizonte liepsnoja
Ir saulėlydžių tylą užlieja tamsa,
Tai pajūrio smiltelės simfoniją groja
Taip, lyg vaikščiotų žemėje Dievo Dvasia.
Ir tą ugnį į žvakę Šventieji nuleidžia,
Kad uždegtų Dvasia Krikšto liepsną širdy.
Tegu meilę ir laimę Jūsų rankos mums skleidžia —
Dievo Dvasią pajutę švęsim Krikštą visi.
Vasarėja mūsų namuose,
Kada slenkstį numina Tava pėda,
Kada juokas nuskamba visai Šalia,
Nes tokia esi mums artima.
Vasara esi mūs širdyse,
Lyg gėlėta pieva ir skambi daina,
Lyg saulėta laumės paryčio malda
Angelo — mūs vaiko — sapnuose.
Iš dangaus žvaigždėto Tu atėjus —
Nuostabioji Krikšto Motinėlė.
Kas žiemužėj sūnų mūs globos? —
Angelas iš gėlių vasaros.
Šerkšno sapną rankose sūpuos
Angelas iš vaiko pasakos…
Tad iš rūmų nuostabios pūgos
Mūsų sūnui padainuok.
Karaliene būk baltos žiemos
Ir vaikystės laime Jį užklok.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis,
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidukas dar švyti kaip saulė,
Kai miegodamas šypsais sapne.
Auksiniai metų bokštai skambins garsiai,
Minėdami, kad Tavo amžiaus vidurys…
Bet juokiasi gyvenimas, palikęs teisę
Tą metų keistą klaidą ištaisyt.
Pavasariai žalieji nerimu prabėga.
Parskridę paukščiai vėl kažkur išskris…
Gyvenimo dienų žalia vilčių alėja
Krikšto Motulei laime lai nušvis.
Aš – Jūsų didžiausias džiaugsmas.
Gyvenimo prasmė.
Aš sugebu atnešti Jums laimę,
Jūs mano artimiausi žmonės.
Motina ir Tėvas…
Geriausi ir gražiausi pasaulyje.
Aš – Jūsų didžiausias rūpestis:
Jūsų vargelis, nemiegotos naktys ir ašaros.
Sugebu pareikalauti is Jūsų geriausių valandų,
Sugebu sugriauti Jūsų planus.
Aš – Jūsų neparašyta disertacija, nepastatyti namai…
Bet, aš – Žmogus.
Mane reikia ne tik prausti, šukuoti, valgydinti.
Su manim reikia kalbėti, dainuoti, sekti pasakas.
Manyje reikia matyti ir gerbti žmogų.
Ir aš juo būsiu.
Būsiu didžiausias Jūsų rūpestis, ateitis,
Jūsų neišsipildžiusios svajonės,
Jūsų didžiausia laimė…
Aš trapus ir baltas popieriaus lapas,
Pats nusispalvinti negaliu.
Tad jei piešite mane tamsiomis spalvoms – būsiu niūrus,
O jei piešite skaisčiomis – būsiu šviesus ir linksmas.
Aš tarsi paruoštas lipdymui molio gabalas,
Pats nusilipdyti negaliu.
Tad jei lipdysite mane piktą – busiu piktas,
Jei lipdysite mastantį – busiu protingas.
Aš maža, gležna gyvybės sėkla,
Pati išdygt negaliu.
Jei sėsite mane abejingai – užaugsiu menka,
Jei sėsite su meile – uzaugsiu stipri.
Aš Jūsų sumanyta, bet neužbaigta daina,
Pati sau žodžių pasirašyti negaliu.
Tad jei sudėsite į mane bet kokius žodžius – skambėsiu padrikai,
Jei sudėsite į mane išmintį – skambėsiu gyvai.
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis,
Tegul būna ilgai, dar ilgai…
Ne visos audros nuoskaudas palieka,
Po jų sušvinta mėlynai dangus.
Tegu tikrove virsta Tavo siekiai,
Lai negandų Tavam kely nebus.
Tegu žiedai išpuoš kiekvieną šventę,
Kaip veidą puošia lūpų šypsena.
Tegu krūtinės džiaugsmas neaplenkia,
Ir laimė nesibaigia niekada.
Gyvenimo keliai vos matos,
Kiek jų daug, kokie jie platūs…
Dar nežinomi beveik…
Na tai kas, tik drąsiai eik!
Globokite, mylėkite mane,
Aš – jūsų vaikas.
|
|