|
Jūs išmokėte knygą mylėti,
Nesiskirti su ja niekada.
Ir akimirka tapo saulėta,
Kai pavirto į žodį kreida.
Mokykla tarsi motinos rankos,
Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia.
Širdyje išsinešim ne vieną,
Jos nuoširdų ir šildantį žodį.
Jūs mus mokot mylėti pasaulį,
Gerbti žmogų ir gėrį suprasti.
Kovoje už šviesesnį rytojų,
Būties prasmę ir laimę surasti.
Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat,
Ir džiaugiatės, pamatę daigus.
Ir kas metai auksinį rugsėjį,
Vėl su meile sutinkate mus.
O mokytoja, kiek daug dar nežinau,
Beveik dar visos neišspręstos lygtys…
Skolų nė pusės dar negrąžinau,
Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti.
Vėl varpelis ataidi, nuaidi
Taip kas metai, diena iš dienos.
Kol raukšlelės nubers tavo veidą,
Kol plaukai sidabru nušarmos.
Plaukai pabalę, puslapiai išblukę,
Visa esi Tu amžina knyga.
Tu būsi mums lyg pasaka be galo,
Visų darbų pradžia ir pabaiga.
Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti,
Gal dar truputį paliūdėt?
Ne! Kai geros akys švyti,
Žiburėliais šildžiusios mane.
Kai jos klasėj metų metais sekė,
Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau.
Ir norėtųs šiandien, mielos akys,
Dar į jus pažvelgti atidžiau.
Paieškot jose legendų, miestų,
Pasivyt lakiausias svajones.
Kad gražiausi tiltai nusitiestų,
Tarp vaikystės, jūsų ir manęs.
Kad netektų niekad nusivilti
Tuo, ką jūsų akyse mačiau.
Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti,
Užu paukščio skrydį dar aukščiau.
Nes svajonė niekad nesudūžta,
Jeigu ji ugninga ir tikra.
Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą,
Net ir vėlyviausiam vakare.
Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo,
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos,
Ir visi užrašai užversti.
Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai…
O gal metai jums buvo trumpučiai,
Kaip keli paprasti sakiniai.
Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.
Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…
Gyvenimas – tai ne lenta,
Kur trinti galima ir vėl rašyt iš naujo…
Gyvenimas – kur kiekviena klaida,
Įrėžiama į sąžinę, į kraują…
Vaikystės soduose saulėtuos, prabėgo dienos kaip viena,
Ir štai jau beldžias išsvajota Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį,
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk, kad Dievo dovaną turi…
Čia pažydo pirmoji draugystė,
Čia skambėjo gražiausia daina.
Neskubėki, sustoki, jaunyste,
Su draugais, mokykla mylima!
Balti vieškeliai kviečia išskristi,
Su kilniausiais troškimais visus.
Mokslo dienos – džiaugsmų karalystės,
Liks širdy kaip akordas šviesus.
Liks širdy paskutinis varpelis,
Išlydėjęs pro klasės duris.
Žodis mokytojų tyras ir geras,
Ir draugų nuostabiųjų būrys.
Nurimus žemė snaudžia mums po kojom,
Nakties tyloj užmigs jauni.
Mes einame sutikti naujo ryto,
Pirmųjų aukso saulės spindulių.
Paglamonėt berželio pumpurų dažytų,
Ištarti: Žeme, aš tave myliu!
Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio,
Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau.
Žinau, kad daugelis nesusitiksim,
Kad mūs keliai bus saulės išskirti.
Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim
Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.
Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam.
Nori, lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką.
Nori, klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt…
Gaila visko iš karto netekti, viską šičia palikti.
Nori, aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukelsiu,
Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.
Ant lentos juodos – kas rytą naujos datos,
Tarsi laikas – trupanti kreida,
Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai,
Išrašyta formulėm lenta.
Jūsų lydimi ateinam ir išeinam,
Kitos rankos mūsų suolus lies.
Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos,
Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės.
Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo.
Saulėti rugsėjai keisis, belsis…
Ačiū, kad mums negailėjot šilumos,
Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.
Štai ir baigės vingiuotas takelis.
Štai ir didelio kelio pradžia.
Kur nuves šitas baltas kelias,
Per galulaukes mūsų gražias.
Kaip pasiekti tą kalną, tą aukštumą,
Nors atrodo – visai arti?
Gero vėjo, sutinkant aušrą!
Būkit savo svajonių verti!
Gero kelio po saule, po debesiu,
Po žaibu, po sparnu kregždės!
Po laimingu lakštingalos klegesiu,
Po rasota šviesa žvaigždės…
Gero kelio!
Ir vėl
Skridimas tartum gulbių
Sparnų šnarėjimas vaiskus.
Kur lekiat jūs
Rausva padange?
Kur nešat
Ilgesio jausmus?
Katroj šaly,
Katroj pakrantėj
Jaunystės nerimas suglaus sparnus?
O mūsų gulbės
Į tuos pilkuosius ančiukus
Dabar jau nepanašios.
Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios.
Tik nepraraskit jų,
Kai skrisite per temstančius miškus
Šviesaus likimo pasitikt.
O mums, čia likusiems,
Numeskite po plunksną mažą,
Kad laukti jūsų
Ir jūs sėkme tikėt
Nebūtų taip sunku.
Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.
Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.
Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.
|
|