|
Per sidabrinį marių tiltą,
Per vandenėlį nemunų!..
Palikot aušroje mokyklą
Į saulę bėgdami kartu.
Laimingo kelio, saulės sesės!
Laimingo skrydžio link vilties!
Šis laimės tiltas Jums lai tęsias —
Mes linkim Jums tikros sėkmės.
Lydžiu Tave į pirmąjį gyvenimo takelį.
Mylėdama žaviuosi ir gerbiu Tave.
Tik nenuklyski niekad, mylimas Vaikeli,
Ir neužmiršk, kad antra pusė — tai mama.
Lai primena Tau veidrodinis atspindžio peizažas
Kad Tu ir aš — tai meilė neatskiriama.
Gal kada nors vaidensiuos atminimuose miražais…
Visur lydėsiu net nebūdama šalia.
Viesulais į svajonę įsupkit mintis,
Nepalikite vietos beverčiams klajūnams!
Ir lai siekiuose dega jaunystės širdis,
Lai į prarają krenta neviltin Jus pastūmę.
Į gyvenimą eikit idėjų keliais:
Nusisukę nuo blogio žiūrėkit į šviesą.
Laimės rankos kasdien apkabinti ateis
Ir lydės Tėvų širdys amžinai Jus į tiesą.
Neužmirškit dainos — ją dainuoja viltis —
Ir pavargę kely niekada nesuklupkit.
Lai virš žemės plasnoja Laimės paukštės širdis…
Jūs Žmogaus didžio vardo nuolatos verti būkit.
Subrandintas mintis nuskraidinkite saulėn,
Mėnesienų žvaigždynais keliaukit…
Juk net dvylika metų šios šventės Jūs laukėt, —
Žiniomis sunaikinsite žemėj apgaulę.
Mokslo vartai atvėrė žinynų orbitą —
Į visatą nuskries gilios mintys
Ir į ateitį tiesią Jums kelias nušvito,
Kad galėtumėt paukščiais pakilti.
Nuskraidinkite saulėn vien svajonių mintis —
Teliepsnoja, tedega pilna siekių širdis!
Paskutinis skambutis,
Paskutinė diena —
Noriu dar čia pabūti,
Nes brangi mokykla.
Dar pakvieskit į salę,
Prie langų, prie lentos.
Dar nors kartą nubauskit…
Neatimkit kreidos.
Dar prieš savąją valią
Pastovėsiu kampuos.
Dar aprėkit ir šaukit…
Išdykauti ruošiuos.
Paskutinis skambutis —
Pirmą kartą verkiu…
Nusisukit truputį —
Kas brangu — palieku.
Išeini? Dar sustok minutėlei,
Ant mokyklos baltuojančių laiptų.
Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot,
Pajutai? Kažko širdį sugėlė.
Papurgalvė vaikystė čia lieka,
Pilnos juoko mokyklinės dienos…
Ves į ateitį kelias ne vienas,
Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias.
Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti,
Gal skausmingai dvejoti ne kartą,
Kas bebūtų, pats sau įsakyki:
Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo.
Eisim jau. Girdi?
Skambutis skamba!
Paskutinį kartą paklausyk,
Koks labai pažįstamas ir geras,
Tas mokyklos balso skambesys…
Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė,
Čia praleidote savo gražiausius metus.
Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti,
Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
Sustok, įsiklausyk
Skambutis neeilinis.
Nors daugelsyk girdėtas,
Šį kartą – paskutinis!
Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,
Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti…
Pavasaris jau beldžiasi už vartų,
Naujom spalvom pasaulis švyti.
Kitokie šiandien Jūs atrodot,
Nuoširdūs, tyliai susikaupę.
Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu,
Skambutis paskutinis Jūsų laukia.
Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti.
Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, o reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!..
Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, ar peštynes be priežasties koridoriaus gale.
Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot, ir glostėt galvas, būdavot šalia.
Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, kai nuo išdaigų leipdavom juoku.
Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė.
Už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku.
Dėkoju šiandien, tikiuosi Jus sutikti, pasikalbėti, išsilieti, skolinga nebelikti!..
Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais,
Į pamokas jau neskubėsit.
Ir greit, išsiskyrę su savo draugais,
Gyvenimą naują pradėsit.
Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių…
O nuo šiandien jau niekas į klasę nebekvies, nebešauks varpeliu…
O Jūs skubat, pašėlusiai skubat užaugti,
Kad nemokytų nieks ir nebartų.
Nors ir žinot, jog daug ką paliekat,
Už simboliškų pasakos vartų.
Jaunyste, paukšte mano,
Jaunyste išdidi!
Keliesi tu į erdvę,
Krenti ir vėl skrendi.
Plasnok drąsiau, jaunyste,
Virš liūnų, akmenų!
Žinok, tik tas nekrinta,
Kas gimė be sparnų.
|
|