Sveikinimai.lt

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.

Nepamirški draugų Tu ir klasės,
Prisiminki mokyklos takus.
Niekur nieko gražesnio nerasi,
Už mokyklinius savo metus.

Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku…

Rytais neskambės jau mokyklos skambutis,
Staiga nutruks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai,
Kažin kur laimę rasim savo kelyje…

O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.

Mes pirmą raidę, pirmą knygą prisiminę
Albumą vartome ir jaudulys graudus
Nubėga ašarom į seną rašalinę,
Kad apkabintume laiškais mielus draugus.

Pirmasis mokytojas nuotraukoj toks rimtas
Ir mokykla nepaprastai miela, graži…
Atrodo, eitum per gatves atgal sulytas,
Bet mūsų tiltai ir keliai ten uždari.

Brangieji mano — Mokytojai ir Bičiuliai,
Draugai iš vieno suolo, gatvės ir namų —
Nors tiltai praeities seniai, seniai sulūžę,
Ten puokštę ir skambutį širdimi nešu.

Mus pavasaris kviečia mokyklon
Susirinkti į mielas klases,
Ir koridoriuj juoktis, ir krykštaut,
Valsui kviesti draugus ir drauges.

Paskutinįkart valsą sušoksim,
Tegu vėjas atvers mums duris.
Šiąnakt vaikišku juoku kvatoki —
Mūsų liūdesio žaizdos užgis.

Didenybe, kviečiu Jus pašokti
Ir pakrykštauti juoku vaikų.
Lai be rūpesčio metai ilgoki
Neprimins mums jaunystės klaidų.

Mokykla, mums buvai Karalienė,
O mes buvome princais mažais —
Pripažinti privalom kiekvienas,
Kad mylėsim Tave amžinai.

Skriskit kylančion saulėn jaunystės,
Mintimis ją užliekit iš meilės širdžių.
Žaroje lai ištirpsta skaisčiausia draugystė,
Lai idėjų sparnai degs darbais dėl žmonių.

Žmogaus viltys liepsnoja dėl siekių
Tartum degančios plunksnos ugningam danguj.
Žmonėmis tad išlikit ir eikit į priekį,
Amžiais būkit dorais dėl idėjų bendrų.

Mes paliekam Tave, Mokykla,
Mes išeinam į didelį kelią.
Paskutinė praeis pamoka,
Nuskambės paskutinis varpelis.

Apipintas alyvų žiedais
Suvirpės pirmokėlio rankelėj,
Tas skambutis mus kvietęs kadais
Į mokyklą iš glėbio Tėvelių.

Spaudžia gomurį, daužos širdis —
Patikėti negalim…
Nejaugi Mes tokie dideli ir tvirti?
Tarsi miškas — mes medžiai suaugę.

Paskutinis skambutis skambės —
Pirmą kartą mums širdis skaudės.