|
|
Kaip ir daugelis vyrų, aš nemoku sudėti Tau sakmių,
negaliu kalbėti eilėmis, nepadainuosiu serenados… Mano
darbai kalbėjo Tau už mane daugybę metų. Gal ne viską
dariau, kaip Tu norėjai, bet stengiausi būti dėl Tavęs vyriškiausias,
stipriausias ir geriausias. Gal nebuvau tas nuolaidusis
tylenis, kuris neturi nuomonės, bet visuomet buvau
įsitikinęs, jog kuriu mūsų mažytį rojų. Gal nebuvau gabiausias
iš visų ir nepastačiau rūmų, bet visuomet stačiau namus
pagal Tavo svajonių modelį. Gal nepadėjau Tau kasdienybėje
tiek, kiek reikėjo, bet atleisk man ir aš globosiu Tave.
Žinau, kad esu Tau mielas ir brangus. Apie tai byloja
mūsų gyvenimas. Todėl dėkoju Tau, branginu Tave ir bučiuoju
Tavo švelnias rankas taip, kaip galėčiau pabučiuoti gyvenimą.
Baltųjų rožių Tau nešu pavasariais,
Baltų lelijų — vasarom žaliom.
Baltam sapne, bučiuodamas kas vakarą,
Bandau Tave iš naujo suviliot.
Esi žavinga mano meilės fėja,
Esi dangaus skliautų man atsiųsta.
Mes susitikom pasakų alėjoj.
Ir Tu nebūsi niekada viena.
Brangi žmona — Tu man gyvenimo daina!
Laimingas būk jaunystės šventėj!
Žinok, kad mylimas esi.
Širdis dainuoja — tik gyvenki
Namų savųjų ilgesy.
Kad Tu žinotum, kaip man reikia
Tavųjų rankų šilumos…
Tave myliu aš švelniai, švelniai,
Nors užauginom jau vaikus.
Dabar sau pagyventi galim
Ir vėl pabūt abu kartu.
Nėra, atrodo, tokios laimės,
Kurioj nebūtum, mielas, Tu.
… dėkoju Tau už žvaigždėtas mėnesienas, kurias man
dovanoji mūsų vakariniais pasivaikščiojimais…
… dėkoju Tau už kvapnųjį kavos puodelį, išvaikantį
paskutinius rytmečio sapnus…
… dėkoju Tau už draugų ir bičiulių, ratą, kurio neapleidome
Tavo dėka…
… dėkoju Tau už sveikatos taurę, kurią užpildei savo
gerumo ir meilės eliksyru…
… patikėk, visą savo gyvenimą paaukosiu Tau ir niekuomet
nepamiršiu Tavo dosnumo…
… patikėk, nereikės Tau ieškoti svetimų žmonių šilumos,
nes aš šildysiu Tave savo atsidavimu…
Ar žinai, kad šioje šventėje tik Tu pati esi didžiausia šventė man. Savo dėkingumą norėčiau išreikšti dovanodamas
Tau ne tik gražius žodžius, bet ir pasižadėdamas būti Tavo artimiausiu žmogumi ateityje.
Begales kartų stebėdavau Tave besipuošiančią į teatrą, besirengiančią į darbą, besiruošiančią į svečius, beišlydinčią
mane į darbą… Tu visuomet buvai gražiausia.
… man reikia tik Tavo liūdesio, kuomet išeinu pro duris…
malonu, kad lauki manęs.
… man reikia tik Tavo juoko, kuomet žaidžia mūsų vaikai…
Tu man primeni laiką, kai susipažinome.
… man reikia tik Tavo širdies plakimo bemiegėmis naktimis…
apkabinęs Tave jaučiuosi reikalingu.
… man reikia tik Tavo ašarų, kai pergyveni dėl vaikų …
Tavo jautrumas gydo ir mane.
… man reikia tik Tavo pasitikėjimo, kad galėčiau gyventi
žemėje… myliu Tave.
Esi ta vienintelė moteris, kurios man reikia kasdienybėje
ir šventėse, kurios reikia man ir mūsų vaikams.
Myliu Tave, brangi mano Žmonele. Gerbiu ir tausoju
Tave, kad visą gyvenimą nereikėtų gražesnės gėlės namams
už žydinčią Tavąją širdį.
… man reikia tik Tavo rankomis pagamintų pietų, pusryčių
ir vakarienės… Tu vienintelė taip skaniai gamini.
… man reikia tik Tavo rankomis išskalbtų ir išlygintų
marškinių… atrodo, jog visą dieną esu glaudžiamas.
… man reikia tik Tavo rankomis sutvarkytų mūsų namų…
mane užburia grožis ir harmonija.
… man reikia tik Tavo laukimo, kuomet grįžtu išvargęs,
nes tik pas Tave vienintelę skubu.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų viso pasaulio gėlės, nes
kuomet glaudžiuosi prie Tavęs, svaigstu mūsų artume. Kiekviena
diena padovanoja man begalę gražių akimirkų su Tavimi.
Noriu Tau priminti mūsų svajones. Jeigu iš jų būtų galima
sukurti dangų, debesų platybės nusidriektų toli už horizonto.
Mūsų svajonių išsipildymas užgožė bet kokias menkas
nesėkmes.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų Saulė, Laikas, Žemė ir Jos
didenybė Meilė. Tai aš Tave turiu. Tai aš Tavim didžiuojuosi.
Tai aš be Tavęs negaliu gyventi. Esi man pats svarbiausias
žmogus gyvenime.
Lyg žuvėdra aš būčiau viena be Tavęs,
Tarsi ledkalnių vėtra laukinė —
Baltasparnė vienatvė gesintų žvaigždes
Ir išnyktų manoji idilė.
Bet esu tarp svajonių kartu su Tavim,
Obelim mūsų sodai nunoko…
Kad gyvenimo tikro mes esam verti —
Tau už tai savo meilę aukoju.
Apkabint Tave ateinu —
Tyliais žodžiais tarp bučinių
Aš Tave Žmona vadinu.
Pamyluot Tave ateinu —
Ir dėl laimės mūs abiejų
Aš Tave mylima šaukiu.
Neturiu Tau šiandien gėlių,
Nerašau Tau šiandien laiškų,
Bet žinau — Tau gerai, kad esu.
Ir todėl aš Tave branginu.
Sveikinu Tave, mieloji Žmona,
Bet didžiausia šventė man pačiam,
Kad turiu Tave aš tokią,
Jog neleidai būt perdaug laisvam.
Aš myliu Tave, brangioji Žmona,
Ir už nuodėmes, prašau atleisk.
Branginu Tave, manoji ponia,
O už praeitį daugiau neteisk.
Tad priimki mano puokštę rožių,
Nes aš vyras ir man trūksta žodžių.
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.
Svajingai žvelgiu į Tavo akis tarsi į žvaigždėtą visatą ir
skrieju su Tavimi į pasiekimų erdves, laikydama Tave už
rankos. Kažin, ar Tau reikia mano patarimų, tačiau visuomet
jaučiu šilumą, sujungiančią mūsų delnus ir nunešančią
į sėkmės kalnus.
Su Tavimi už parankės keliaučiau į tolimiausias keliones.
Pasitikėčiau Tavo tvirtybe ir stiprumu, galia ir valia.
Su Tavimi esu ryžtinga ir rami. Būk toks, koks esi ir nieko
kito man nereikia, mano mylimas.
Būk labai laiminga tarsi paukštė —
Lai svajonė skrenda Tavo mintimis.
Ir gyvendama pasieksi laisvės aukštį,
Kokį dovanos galingoji lemtis.
Kaip gerai — mus sieja giminystės kraujas —
Mes dalijamės bendrais darbais, džiaugsmais.
Kaip gerai! — dalintis laime nesiliaujam,
Ir todėl mums, pussesere, taip gerai!
Linkiu Tau daug draugų, tačiau nė vienas Jų nepakeis manęs.
Aš esu ištikimiausias Tau žmogus.
Linkiu Tau daug artimų, tačiau niekas negali būti artimesnis už mane.
Juk mes vienos giminės dukros.
Linkiu Tau daug geradėjų, tačiau gėris, kurį galiu padovanoti,
visuomet bus didžiausias.
Daugybę metų mus siejo tai, kas sieja artimiausius brolius ir seseris.
Svajočiau ir linkėčiau, miela Pussesere,
kad niekuomet nebūtų kitaip.
Tu man esi taip pat reikalinga, kaip ir aš Tau.
Todėl laikykimės drauge vieno giminės medžio šakų
ir puoselėkime meilę savo vaikuose.
Sveikinu ir linkiu laimės, geroji mano Pussesere..
Tik vieną kartą metuos šventė,
Kuomet susirenkam visi.
Bet norisi mums taip gyventi,
Kad jaustumės ne vieniši.
Gyvenimas balnojo žirgus —
Palikome senus namus…
Bet vis dažniau širdis suvirpa
Sugrįžus pas brangius Tėvus.
Visus mus sieja vienas kraujas —
Gyvybės saitai amžini…
Seneliai šaukti nesiliauja,
Tetų ir Dėdžių mes širdy.
Mūs Mamos — Seserys gražuolės,
Tėvai — tai Broliai ąžuolai.
Todėl įstatymas galioja:
Kasmet sugrįžki, kur gimei!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 335 | 
