|
|
Vyriška mano kalba kasdienybėje visuomet buvo tyli bei
tikra. Mokiausi iš Jūsų tokio santūraus gyvenimo.
Rūpinimasis žmona ir vaikais subrendo manyje matant
Jūsų dosnumą ir kilniaširdiškumą.
Stiprybė susikaupė tuomet, kai daugybę kartų stebėjau
Jūsų kantrybę ir atkaklumą, kurį turėjote parodyti vykstant
vienai ar kitai permainai.
Dabar galiu ištiesti Jums savo ranką — savo dešinę.
Dabar galiu paremti Jus savo petimi ar darbu. Dabar pats
esu gražiai nukalto likimo kalvis, kurį padėjote nukalti Jūs,
mano brangus Uošvi.
Dėkodamas linkiu sveikatos ir tvirtumo pasitinkant nenumaldomai
skubantį į svečius jubiliejų.
Praėjus laikui, galiu visam pasauliui pasakyti, kad turiu
antrąją motinėlę — savo vyro mamą. Tapau daug daugiau
patyrusia ir todėl daug dažniau jaučiu Jums gailestį,
švelnumą ir norą būti su Jumis, su ta moterimi, kuri atstoja
man daugybę kitų žmonių.
Sveikinu Jus su šia iškilminga švente, pažadu daug gražių
akimirkų mūsų bendrame gyvenime, pagalbos tuomet,
kai Jums bus sunkiau padaryti tuos pačius darbus nei man.
Tikiuosi palengvinti Jūsų ateitį.
Linkiu Jums sveikatos, laimės, džiaugsmo ir meilės.
Linkiu, kad kiekvienas mano darbelis dėl Jūsų būtų Jums ir
vaistai, ir meilė. Daug Jums saulėtų dienų, miela Vyro Motinėle.
Sveikinu Jus su didžiule švente. Linkiu neišsenkančios
energijos, kurią lietų į Jūsų likimą pats gyvenimas.
Dėkoju Jums, Uošvi, už dėmesį, kurį suteikėte man tarsi
būčiau Jūsų sūnus. Dėkoju už rūpestį ir darbus, davusius
mano šeimai materialinę brandą. Dėkoju už darbus, kuriuos
pagelbėjote atlikti tuomet, kai pats nespėdavau, nepajėgdavau
arba nesugebėdavau.
Keliu taurę už Jūsų tėviškumą! Linkiu sėkmės ir sveikatos.
Visada rūpinsiuos Jūsų gyvenimu, kaip rūpinotės Jūs
mano šeima. Šis mano įsipareigojimas te nenustebina visų
čia esančių, nes pasižadu su visa atsakomybe. Tikiuosi, kada
nors ir su manimi taip pat bus pasielgta.
Džiaugiuosi, kad mano Uošvio tėviškas požiūris į gyvenimą
įkvėpė mane būti ištikimu šeimai.
Už mūsų bendrą namų sieną,
Už triukšmingiausią vaikų kiemą,
Už mūsų vakarus bendrus
Kartu su mielu Kaimynu!
Už mūsų bendrą kiemo sniegą,
Už tylų mūsų vaikų miegą,
Už mūsų reikalus bendrus
Suvedusius gyvent kartu!
Už mūsų bendrą namo rūsį:
Uogienės neturi — Tau mano pusė.
Jei bulvių pritrūkai — kalti vaikai,
Bet aš turiu dar nemažai.
Pasidalinčiau duona ir druska,
Pasidalinčiau viena puodyne,
Nes, kai pritrūks ko nors ir man —
Dosnus Kaimynas pasibels langan.
Dovanoju vieną gėlę už prabėgusias dienas,
Už dienas, kai vienai lėlei pynėm linines kasas.
Prausėm žaislus ir tikėjom, kad turėsim kažkada —
Laumių atneštas ar fėjų — mūsų nuostabias dukras.
Dovanoju pilną glėbį meilės, humoro, juokų…
Dovanoju vieną gėlę Tau nuo buvusių draugų!
Juk mylėjo tas mergiotes — dvi pašėlusias drauges:
Nors ne „dyvas“ buvo kraitis, bet mylėjo mus tokias!
… esame įsitikinę, jog per daugelį metų ir įvairių pobūvių
jau tapome puikiais draugais…
… džiaugiamės, kad niekuomet nepamirštate mūsų šeimos
ne tik prie vaisių stalo, bet ir kasdienybėje…
… suprantame Jūsų jaudulį ir įvykio svarbą, todėl laistome
Jūsų laimę ir sėkmę šampanu…
Mes tikimės, jog bendras mūsų „labas rytas“ ir nuoširdus
mūsų „labos nakties“ sujungs mūsų vaikų žaidimus bei mūsų draugystę.
… Jūsų šeimos šventė — tai mūsų šeimos šventė, kuri
mums taip pat suteikė daug džiaugsmo…
… pasitikime Jūsų kaimyniškumu ir švenčiame Jūsų
džiaugsmą taip, kaip švęstume savo…
… būname drauge įvairiausiose situacijose ir tikimės
ateityje turėti gražią mūsų šeimų sąjungą…
… linksminamės dienoje, kai Jums gera ir svajojame,
kad niekada nebūtų kitaip…
… dovanojame Jums paprastumą, nuoširdumą ir ilgimės
bendrų vakarų…
… mes be Jūsų neįsivaizduojame savo namų — juk siena
bendra ir galva prie galvos.
Esame pasirengę sukurti tokią šeimų sandraugą, kur
kiekvienas sakytų: „kol artimieji atvažiuos, teks ilgai laukti, o kaimynai jau čia pat“.
Tad būkime artimesni už artimuosius! Tegu triumfuoja
ilgametė mūsų šeimų draugystė ir klesti namai.
Nėra šventės, kad Tavęs neatminčiau.
Kasdienybėj Tave vis menu.
Nėr dienos, kad Tavęs nepagirčiau
Mintimis, širdimi, tarp žmonių.
Geresnių jau draugų nesutiksiu,
Nes mes esam vaikystės draugai,
Mūs jaunystėj kartu pasiliksiu
Ir ten būsim tikrai amžinai.
Ar meni mūsų priesaiką šventą —
Lig mirties neišduoti jausmų?
Lėkta, bėgta, svajota, gyventa…
Bet Tavęs trūksta man tarp kitų.
Aš tikiu, kad viliesi ir Tu
Mūsų šventėj pabūti kartu.
Po darbo ar sekmadienį abu
Mes išlenkiam alaus du bokalus:
Aptarti reikia aibes reikalų,
Politiką ir automobilius,
Krepšinį, futbolą, žmonas, draugus
Ir laikmetį — kada kitaip čia bus?
Alaus puta naikina problemas
Ir kas, kad pyks pikta kurio žmona,
Bet patikėki, tai ne problema —
Tai vyriškos draugystės aukštuma!
Keliu bokalą už Tave —
Pakelk bokalą už mane.
Skelbiu kaimyniškumo tostą
Už alaus jūrą, vyrų uostą!
Kai apsigyvenome prieš daugelį metų šiuose namuose,
vargu ar galėjome tikėtis, jog tiek daug laiko praleisime
drauge. Buvome jauni ir nė nemanėme eiti šluoti kiemo patvorių,
sodinti darželių ar pilti smėlio dėžių.
Tačiau pažvelkime visi pro langus. Kaip tai galėjo atsitikti,
jog gyvatvorės apie namą jau siekia mūsų vaikų galvas?
Kaip tai galėjo įvykti, kad prie laiptinių neišlaužyti
suoleliai ir mūsų Tėvams, kažkada dabojusiems mažus anūkėlius,
yra kur pasėdėti ir pailsėti?
Viskas taip paprasta ir gera… mylėjome savo namus ir
kiemą, dabojome vieni kitų vaikus, o kartais net ir pabardavome…
Viskas taip paprasta ir žmoniška… tikėjome, jog
kada nors mums reikės gerumo taip, kaip jo reikia visiems.
Kaip gerai iš ryto atsigert kavos
Su drauge, kuri už sienos nuolatos.
Dar geriau dėl vyro draugei pasiguost —
Psichologo niekad nereikės ieškot…
Tad, jei svogūno Tau kada pritrūko —
Tu ateik — paverksim lupdamos abi:
Šios ašaros dėl būto ir nebūto,
Ir dėl skaudaus likimo druskos,
Kuri mums amžiais per sūri.
Dėl pamirštų jaunystės rūtų —
Ateik — paverksime kartu abi…
Vėl susirinkom išlydėt paikystę —
Mūs nerimą jaunų dienų,
Ir tai, ką vis vadinome kvailystėm —
Audringu savo likimu…
Mes susirinkome lyg į vaikystės puotą,
Kur dūks mūs šelmiškas Ruduo…
Tarsi pavasaris — Jaunikis valsą šoka
Ir bando Poniai asistuot.
O ši ponia — tai Tu, Vaikystės drauge,
Graži ir švytinčiom akim!
Juk dar ne vienas pašokdinti laukia, —
Tai, ko tą Rudenį bandai apsikabint?
Miela mano jaunystės Drauge!
Pražydo sodai Tau širdy.
Mes jau seniai abi suaugom —
Draugystė sieja nuostabi.
Leisk palinkėti Tau daug metų —
Dabar tik pradedi gyvent…
Lai nenueis tie metai veltui —
Linkiu Tau dar ilgai nesent!
Tu kas pavasarį žydėki
Baltųjų sodų gražumu.
O kai širdy ims rudenėti —
Nepergyvenk — Tu tarp draugų!
Esi ta moteris, kurią rinkausi iš didžiulės gausybės mūsų
miesto moterų. Esi ta, kurios žavi eisena dar ir dabar
nenustoja jaudinti mano širdies. Esi ta, kurios akių šviesa
žavi mane visą gyvenimą.
Daugybę kartų stebėdavau Tave rytais prie pusryčių
stalo, vakarais besišukuojančią prie veidrodžio, dienomis
parskubančią iš darbo… Tu visuomet buvai gražiausia.
Daugybę kartų stebėdavau Tave, tvarkančią mūsų namus,
skaitančią knygas, gaminančią maistą, prausiančią
mūsų vaikus… Tu visuomet buvai gražiausia.
Esi ta, kurią išsirinkau iš tūkstančių — ta nepakartojama,
ta vienintelė, reikalinga ir miela.
Prabėgo daug laiko nuo tos dienos, kai mudu susituokėme.
Nubėgo, nutekėjo didžiulės gyvenimo upės. Tos
galingos srovės nešė mus kartu vienoje valtyje ir tokio likimo
dėka nugyvenome ilgą gyvenimą gyvenimėlį…
Nenešiojau Tavęs ant rankų, bet atnešiu Tau vandens,
apsilankius ligai. Nebučiavau Tavęs prie visų, bet buvau
ištikimas ilgus metus. Nesupau už Tave vaikų, bet griežtai
auklėjau, kad sulauktume jų laimės.
Sveikinu Tave, mano mylima Žmonele. Keliu taurę už
Tavo gerumą man ir vaikams. Dėkoju Tau ir tikiu, jog sulauksime
dar daug tokių švenčių.
Žinau, kad galėčiau padovanoti daug daugiau materialinių
vertybių, tačiau nesuteikčiau dvasinės pilnatvės mūsų
jausmų harmonijoje. Todėl esu įsitikinęs, kad keli mano žodžiai
šventėje Tau yra didelė laimė. Myliu Tave ir mūsų vaikus.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 167 | 
