|
Niekada neišnyksi šešėly,
Jei gyvensi tiktai dėl kitų.
Niekada nenuvys Tavo gėlės,
Jei dainuosi širdim dėl žmonių.
Tavo magiško balso klausytis
Eis seni, dideli ir maži —
Tavo dainos ne vieną išgydys,
Jei nebūsi prieš juos išdidi.
Tai, ką duoda mums Dievas — palaima.
Ši sėkmė juk retam paskirta.
Gal kažkas šaukia dangų pagalbos? —
Prieš Tave žydi žemė visa!
Gyvai Tu imi į ranką šaltą mikrofoną
Ir skamba lūpose pažįstama daina,
O kiekviena nata prožektoriuos užgroja —
Skambus orkestras aidi scenoje tada.
Triumfuoja salė, griaudi Tau aplodismentai,
Kai scenos laiptais prie žiūrovų Tu eini.
Palietęs žodžiais mus, širdy jauti Tu šventę,
Pavirtęs mums akordais iš senų dainų.
Giedoki, dainininke, scenai savo himną!
Gyvenki dėl žiūrovų meilės laikinos…
Lai rieda skaidrios ašaros ir veidą vilgo,
Kai liks vienintelė gėlė nuo mylimos.
Teatro prabanga kiekvieną dvasioj pakylėja.
Tiktai kulisuose suvirpa jaudulys.
Artistų paveiktas, kažkas nustos saldžiai mylėjęs,
Kažkas daugiau savęs mylėti neišdrįs.
Bet būki artistu ir scenoje kasdien gyvenki!
Kasdien gyvenki, mirki ir pakilki vėl!..
Ne kiekvienam valia palenkti šitaip savo lemtį
Ir dėl kitų kasdien tą šurmulį kentėt.
Teatras — dvasinių kančių ir nerimo šventovė:
Ten nebylus artistas mirtyje prabils,
Ten vis gyventi šaukia tikėti meile nesiliovę,
Ten išdidi širdis gyvenimui pakils.
Neužrakinkit salės durų — aš sugrįšiu
Ir scenoje tuščioj girdėsiu plojimus.
Sparnuotu angelu dainoj pakilsiu,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit niekad salės durų.
Nes raktų aš nuo jų nebeturiu.
Aš Jums gyvenimą kasdien aukoju,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit salės durų — dar dainuoju,
Liečiu fortepijono klavišus ranka.
Nukritusi gėlė žodžius kartoja
Ir šluosto prakaitą pavargusi daina.
Aš dar nekart dainuosiu Jums, žiūrovai,
Kai Jūsų meilę rasiu laišku gėlėse.
Prikels ranka apsnūdusį fortepijoną
Ir gims melodija koncertui vėl nauja.
Mane į salę nuolat kviečia Jūsų meilė —
Išgirdęs muzikos garsus aš vėl skrendu.
Artisto sielai Dievas suteikė šią laimę
Dainuot dainas, gyvent gyvenimą kitų.
Aš dar ne kartą nusilenksiu, Jums žiūrovai,
Prisieksiu vėl dainuoti amžinai.
Man Jūsų palankumas mielas, mano ponai,
Dėkoju Jums, gerbėjai ir tikri draugai.
Praėję miesto gatvėj gal nebepažinsit
Ir net užmiršite žodžius skambių dainų.
Bet patikėkit, mano širdį nuraminsit
Kai Jus sutiksiu vėl prie bilietų kasų.
… kankanų spindesys, ovacijos paikų žiūrovų.
Šekspyro klausianti karčios būties kalba…
Štai vieniša Karmen prabėgusi lengvai sustoja.
Ak! Dezdemonos linkstanti mirtin galva…
Teatro šurmulys nuščiūva arijai suskambus.
Mintis nueina dekoracijų kraštais.
Žiūrovai pamažu į rolę susirango
Ir patogioj kėdėj gyvena su visais.
Jiems patogu pasižiūrėt į mirštančiojo kančią —
Tai išprotėjusių komedija gili…
Juk sąmoju bereikšmiu patogu užlieti valdžią
Kėdėj, kurioj Tu pats nebuvęs neklysti.
Bet jei esi artistas — vaidinti niekad nenustoki
Ir stebink netgi tuščią gatvę ta drama,
Kurioj Tu niekad dalyvauti negali nustoti,
Nes uždanga į Tavo širdį pakelta…
Tu ateini kiekvieną vakarą į sceną
Ir savo laime daliniesi su mumis.
Koncertas baigiasi — lieki stovėti vienas…
Išeina natos… Vėjas trenkia durimis.
Prožektoriai jau išjungti. Rakina salę.
Dar sūrūs prakaito lašai Tau ant kaktos.
Tu scenoj nori dar pabūt, nes mūsų meilės
Suskambę durininko raktai neatstos.
Atmerk plačiai akis ir grįžk į salę!
Užlieki dainomis ir nuotaika gera.
Sūrių lašų neliks — artistas viską gali…
Gyvenimas prabėgs — liks nuostabi daina.
Vaizduotėj mums esi gražuolis Princas,
Karalius ant afišų ir rampos šviesose…
Bet koks bebūtumei — Tu, Dainininke, liksi
Apdovanotas už visus gyvenimo šlove!
Aš menu muzikinį teatrą —
Veda kelias dažnai ten sugrįžt,
Nes pravirkęs pabėgau į gatvę,
Kainą rizikos drįsęs bandyt.
Paskutinį spektaklį nutraukiau,
Nepagerbęs žiūrovų — verkiau…
Už kulisų vis arijos laukiau
Ir balsu operetę šaukiau.
Dekoracijų tamsūs šešėliai
Dengė sienas teatro senas,
Kai verkiau iš spektaklio išėjęs
Vis dar liesdamas mūzą ranka.
Dar galėjau tada nusilenkti
Ir žiūrovus paliesti akim,
Bet lyg sužeistą savąją lemtį
Fraką perplėšiau tyčia vinim.
Apkabink mane, Parteri, žvilgsniais,
Baltos ložės, Jums žiedą metu.
Paskutiniai spektaklyje žingsniai…
Aš dėl scenos kitos išeinu.
Šaukia muzika širdį dainuoti…
Nepalik, partitūra, natų!
Scenos uždangai vėl asistuoti
Lyg artistei gražiausiai galiu.
Kviečiu visus Tave ne rožėm apipint
Ir ne šampano taurę kelti siūlau…
Kviečiu ne žodžiais, o širdim Tave pamilt —
Padovanot gerumo tyrą jūrą.
Saukiu Tave sūrios mūs druskos paragaut
Ir duonos kąsnį padalint per pusę:
Gyvenimiškoj laimėj mūs visų palauk —
Gerumo savo duok po visą šūsnį.
Žinok, draugai čia susirinko artimi
Ir mūsų širdžių turtas yra vienas:
Auksiniai Tavo meilės vartai piešiami —
Gyvenimas Tavasis aukso rėmuos.
Nebūk vienatvėj, glauskis nuolat prie draugų —
Mes be Tavęs daug metų negyvenam.
Ir neieškok žmonių: šaunių, taurių, tikrų —
Mes Tavo kraujas — tekam Tavo venom.
Kviečiu visus Tave mylėt ir atsimint —
Už Tavąją draugystę tostą keliami
Kūryboj — linkim genijum tikru užgimt
Ir stoti į didžiausią meno kelią.
|
|