Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais, pasakojimais, nes jose vaizduojamas realus gyvenimas ir buitis. Buitinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės. Naudojant kontrastą, vaizduojamas konfliktas tarp skirtingo socialinio statuso veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir t.t.) arba tiesiog pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai (tingumas, kvailumas, nesugebėjimas tinkamai elgtis) ar poelgiai (apgavystės, nevykusios išdaigos). Nors buitinėse pasakose vaizduojama tikroviška aplinka, gamtos dėsniai, vis dėlto įvykiai, apie kuriuos pasakojama, yra tiek nepaprasti, kad niekada negalėjo būti tikrovėje.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Formulinės (arba grandininės, kumuliatyvinės) iš kitų pasakų išsiskiria savita forma: joms būdingas tam tikrų žodinių konstrukcijų arba formulių kartojimas. Kas kartą pakartojant įvedamas naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius. Paprastai menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų jų pasekmių virtinę. Įvykiai hiperbolizuojami, paradoksalūs, dažnai alogiški. Nuolatinis formulių kartojimas pasaką paverčia tiradiška, tačiau lemia ir jos išbaigtumą bei darną. Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas, norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją. Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažnai absurdiškos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Ryškus neatitikimas tarp vaizduojamų įvykių ir tikrovės yra komiškas, pabrėžiantis sąmoningo melo įspūdį. Būtent šiam įspūdžiui sustiprinti, o ne įvykių tikroviškumui paliudyti melų pasakos dažniausiai sekamos pirmuoju asmeniu. Novelinės pasakos – fantastika yra kitokia nei stebuklinių pasakų. Jose sekama apie nekasdieniškus, nepaprastus, bet ir ne apie stebuklingus ar antgamtiškus nuotykius. Novelinių pasakų herojus veikia realiame, bet ne antgamtiniame pasaulyje, kur susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumas ir buitiškumas visų pirma pasireiškia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimu, tikrovės perteikimu. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pasakoje akcentuojama skirtinga jų socialinė padėtis. Savo kilme jos yra vėlyvesnės už stebuklines pasakas, dažnai perimtos į liaudišką tradiciją iš publikuotų šaltinių. Parabolinės pasakos – tai trumpi, savitos struktūros didaktiniai pasakojimai, pagrįsti palyginimu ar alegorija. Iš lietuvių žodinės tradicijos parabolių užrašyta nedaug. Pasakėčios – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Akcentuojamas pamokantis veikėjų sugebėjimas išsisukti iš netikėtų ir nepalankių situacijų ar pašiepiamas neteisingas aplinkybių supratimas. Iš lietuvių žodinės tradicijos pasakėčių užrašyta nedaug. Pasakojamoji tautosaka – tai meninio pasakojimo forma gyvuojanti liaudies kūryba, ji atliekama prozine (t.y. neeiliuota, nemetrine) kalba. Pasakojamajai tautosakai priskiriami kūriniai paprastai būna ilgesni, siužetiniai, turintys veikėjus ir pan. Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir sakmėse (ypač padavimuose), tiktai konkretumo, realumo, buitiškumo juose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis praktiškai nunykęs. Pasakojimai turi nemenką pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, vis dėlto pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą. Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės elgesio normas. Dažniausiai pasakos sekamos apie kelis pamėgtus gyvūnus ar paukščius: lapę, vilką, šunį, katiną, gaidį, mešką ir kt. Pasakose atsispindi ir tikrosios šių gyvūnų išorės ar elgesio ypatybės (kiškio bailumas, lapės gudrumas, vilko plėšrumas ir t. t.). Tačiau, norint akcentuoti šioms pasakoms būdingą komizmą, gyvūnų pasaulis tapatinamas su žmonių gyvenamąja aplinka, gyvūnams priskiriami žmogiški bendravimo įpročiai. Pasakos apie velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Šioms pasakoms būdingas stiprus komizmas. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti velnias, juokiamasi iš savitai atliekamų užduočių ar varžybų sąlygų. Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų. Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per pamaldas girdėtos bažnyčiose. Ilgą laiką liaudies žodinėje tradicijoje gyvavusios legendos įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų. Todėl jos vadinamos ne legendomis, o pasakomis-legendomis, tuo pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija. Šioms pasakoms būdingas žaismingas įvykių pateikimas, jos neturi nusistovėjusios pradžios ir pabaigos. Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove, menine išraiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus sugebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir pan. Stebuklinėse pasakose gausu archaiškos pasaulėžiūros, senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Stebuklinės pasakos fantastikai būdinga, kad herojus veikia neribojamas tikslaus laiko ar vietos, jokio konkretumo. Lietuvių pasakų veikėjai dažniausiai bevardžiai, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir t.t.). Į veikėjų charakterius taip pat beveik nesigilinama, užsimenama tik apie pagrindinius žmogiškus bruožus, pvz., išmintį ar kvailumą, dosnumą ar šykštumą, kurie turi įtakos vienam ar kitam veikėjo poelgiui. Tačiau būtinas akcentas – tikslingai suformuojamas teigiamas ar neigiamas klausytojo požiūris į atskirus veikėjus. Pagrindinė stebuklinės pasakos funkcija – meniškai iliustruoti bendruomenės elgesio normas ir siekius. |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 318 |