Sveikinimai.lt

Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.

Išgerkim už bučinį, kurį sugalvojo vyras, kad užčiauptų moteriai burną…

Du kaubojai sėdi bare… Staiga atsiveria durys ir į barą įeina arklys, užsisako butelį viskio, jį vienu mauku išgeria, užkanda agurku ir išeina iš baro. Vienas kaubojus atsisuka į kitą ir sako:
– Visko gyvenime mačiau, bet kad viskį išgėręs agurku užkastų…
Tad išgerkim vyrai už mus, už kaubojus…

Ponai, šiandien pakalbėkime apie meilę. Sakoma: prancūzas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik žmoną. Žydas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik mamą. Rusas turi ir meilužę, ir žmoną, bet myli tik degtinę. O mes pakelkime taures už brolį lietuvį, kuris nespjauna į rusišką degtinę Prancūzijoje, Vokietijoje derasi kaip žydas, Izraelyje keikiasi kaip rusas ir visada sugrįžta į tėvynę mamos, žmonos ir meilužės džiaugsmui.
Tad išgerkim už keliaujančius vyrus verslininkus.

Traukinio kupė važiuoja nebejaunas rabinas. Ant viršutinės lentynos rengiasi miegoti bendrakeleivis – jaunuolis. Šis ir klausia:
– Meldžiamasis, gal pasakytumėte, kuri dabar valanda?
Rabinas, nieko neatsakęs, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja sostinę. Abu keleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pažiūri į laikrodį ir bendrakeleiviui sako:
– Jaunuoli, jūs manęs vakar klausėte kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
– Kodėl vakar tylėjote, gerbiamasis, kai klausiau? – stebėjosi jaunuolis.
– Matote, jeigu vakar būčiau atsakęs kelinta valanda, tai jūs būtumėte manęs paklausęs, kur aš vykstu. Būčiau atsakęs, jog į sostinę. Jūs būtumėte man prisipažinęs, jog neturite kur nakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs į savo namus. O aš turiu gražią jauną dukrą. Naktį jūs tikriausiai būtumėte ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
– Na ir kas? – sušuko jaunuolis.
– Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia tokio žento, kuris net laikrodžio neturi.
Tad pakelkim taures už vyrišką išmintį.

Pone daktare, atėjęs pas gydytoją skundžiasi vyriškis, – kai išgeriu… tai negaliu baigti…
– Tai negerkite! – pataria gydytojas.
– Tada negaliu pradėti. Gal, sakau, pone daktare, išrašykite man vaistų, kuriuose būtų daugiau kalcio.
– O kam jums tokie vaistai?
– Mano žmona trainiojasi su kitais vyrais, o man neauga… ragai.
Pakelkime taures už tai, kad vyrams nereikėtų kreiptis į gydytojus panašiais klausimais.

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas. – Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.

Vakarienės metu žmona klausia vyro:
– Brangusis, ar tu nieko manyje nepastebi?
Vyras dėbtelėja akimis ir dvejodamas klausia:
– Tu pakeitei šukuoseną?
– Ne…
– Tavo naujas megztukas?
– Ne, senas.
– Tai gal šiandien tavo gimtadienis?
– Ne.
– O gal mudviejų vestuvių sukaktis?
– Ne, ne… Aš tik norėjau įsitikinti, ar tu dėmesingas ir specialiai užsimaukšlinau dujokaukę.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie tikrai dėmesingi žmonoms.