|
|
Moterys dažnai stengiasi nuslėpti savo metus ir nori atrodyti jaunesnės. Net, kaip sakoma, priremtos prie sienos, tokios moterys nesako tiesos, o kalba užuominomis. Tai gali paliudyti atsitikimai teisme.
– Kiek jums metų, ponia? – klausia teisėjas.
– O ar ta dama, kurią klausėte prieš mane, pasisakė kiek jai metų?
– Aišku, pasisakė.
– Tai aš už ją trimis metais jaunesnė.
Kitame teisme kitas teisėjas klausia liudininkę:
– Būkite maloni, ponia, pasakykite kiek jums metų?
Liudininkė koketiškai atsako:
– Aš jau mačiau devyniolika pavasarių, pone teisėjau.
– Gerai. O dabar leiskite paklausti, kiek metų jūs esate akla?
Tad pakelkime taures už moteris, kurios amžinai jaunos. Nuo šio tosto pareigos atlikimo šį kartą moterys atleidžiamos. Žinoma, jeigu jos to pageidauja!
Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!
Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.
Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.
– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.
Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.
Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!
Kartą girtas vyras vėlai grįžo namo. Žmona jį užsipuola:
– Vėl prisisprogai… O juk visais šventaisiais prisiekinėjai, jog visada pareisi namo blaivus ir mylėsi mane.
– Būtinai mylėsiu! – atsakė vyras. – Tik duok vieną taurelę… Kažkas po krūtine spaudžia.
Žmona pasigaili vyro, atneša taurelę. Vyras makt išgeria ir garsiai postringauja:
– Mieloji mano, kad dar karščiau mylėčiau, reikėtų išmesti dar vieną burnelę.!
Žmona išlekia į balkoną rėkdama:
– Viešpatie! Ar šiame name yra tikrų vyrų?
Staiga iš pirmojo aukšto pasigirsta balsas:
– O ką, duosi išgerti?
Tai ko mes snaudžiame? Pakelkime taures ir įvertinkime gerą klausimą.
– Atleiskite! – paklausė korespondentas praeinančios anglės. – Norėčiau sužinoti, ar jūs esate laiminga, ar nelaiminga?
– Ak, kokia aš nelaiminga, – suvaitojo paklaustoji. – Nusipirkau liuksusinį automobilį. Maniau, kad aš viena tokį turėsiu. Žiūriu – daug kas tokiais važinėja.
– O jūs ar laiminga, ar nelaiminga? – buvo paklausta prancūzė.
– Aš jaučiuosi nelaimingiausia moterimi. Nusipirkau brangiausius kailinius. Maniau, kad aš viena tokius turėsiu. Žiūriu – daugelis moterų tokius pačius nešioja…
Eina rusė. Ji vos tempia sunkų krepšį… Visa suprakaitavusi, labai pavargusi… Pirmam sutiktam ji giriasi:
– Ak, kokia aš laiminga. Įsivaizduojate, gavau kruopų ir miltų nusipirkti. Nuostabiausia – be jokių talonų ir netgi be eilės.
Tad pakelkime taures už laimingas moteris!
Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.
Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.
Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.
Malonus, gerai išauklėtas inspektorius kreipiasi į gražią merginą, kurią moko vairuoti automobilį.
– Ar jums kas nors sakė, kad jūsų akys didelės, tamsios kaip migdolai ir nuostabiai žavingos?
– Be abejo, daug kas sakė! – nusišypsojo mergina.
– Tai kodėl, po šimts velnių, jūs tomis didelėmis, tamsiomis kaip migdolai ir nuostabiomis akimis nežiūrite į kelio ženklus?
Pakelkime taures už nuostabiai žavias akis!
Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.
Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.
|
|
(+1)
Loading... | 
Gairės: Palinkėjimai merginoms, Palinkėjimai moterims, Tostai merginoms | 
Kategorija: Tostai moterims | 
Peržiūrėta: 214 | 