Sveikinimai.lt

Jeigu gyvatė tau įkas į ranką, galima pasiekti ir iščiulpti nuodus. Jeigu gyvatė įkas tau į koją, galima padaryti tą patį, o jeigu gyvatė įkas tau į užpakalį…
Taigi išgerkim už ištikimus draugus…

Tėvas turėjo tris suaugusias dukras. Vieną vakarą suskambus telefonui, tėvas pakelia ragelį ir girdi:
– Labas mano varlyte, čia tu..?
– Ne čia varlyno šeimininkas…
Tad išgerkime draugai, kad visada pataikytumėme ten kur reikia…

Vienas žmogus netikėtai uždirbo daug pinigų. Bet ar dėl nežinojimo, ką su tais pinigais daryti, ar dėl kitų priežasčių jis tuos pinigus iškeitė į aukso gabalą, užkasė jį į žemę ir kasdien ateidavo pažiūrėti ton vieton. Tas dažnas žmogaus viešnages ir parymojimus prie užkasto aukso pastebėjo kaimynas. Sulaukęs nakties, jis tą aukso gabalą iškasė, pasiėmė, o jo vietoje paliko paprasčiausią akmenį.
Kitą dieną įprastu laiku aukso šeimininkas vėl atėjo prie savo lobio. Jis iškart pastebėjo, kad žemė šioje vietoje šviežiai perkasta. Drebančiomis rankomis atkasė slėptuvę ir… aukso vietoje rado paprasčiausią akmenį. Žmogus suklupo ir ėmė graudžiai verkti. Tai pamatęs kaimynas vagis prisiartino prie žmogaus ir paklausė, ko jis verkiąs. Žmogus paaiškino, jog čia paslėpęs aukso luitą, o dabar jo vietoje radęs tik paprasčiausią akmenį. Tada kaimynas vagis tarė:
– Ko gi tau verkti? Ar tau ne tas pats, kas žemėje guli: auksas ar akmuo, jeigu tu nieko nesiruoši daryti su užkastu lobiu?
Pakelkime taurę už tai, kad savo turtus neslėptume žemėje, o vartotume savo, savo artimųjų ir bičiulių labui!

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

Gyveno pasaulyje Teisybė ir Melas. Visą laiką jie tarpusavy ginčijosi, kuris iš jų stipresnis, reikalingesnis žmonėms. Niekaip nesutardami, jie nusprendė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, o Melas kaišiojo nosį į visokius užkampius, pavojingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo Melas, žmonės kalbėjo netiesą, apgaudinėjo vieni kitus, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo Teisybė, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, į šalį sukdavo žvilgsnį. Žmonės kalbėjo Melui:
– Nepalik mūsų! Tu – mūsų draugas, su tavimi lengva ir paprasta gyventi.
O Teisybei sakė:
– Tu, Teisybe, atneši tik nerimą, verti kovoti, mąstyti.
Tada, Melui besidžiaugiant, Tiesa pakvietė jį pakeliauti po kalnus, aukštumas, kur skaidrūs šaltiniai, nepakartojamas žiedų grožis, nesuteptas snieguotų viršūnių spindesys.
– Man nėra kas veikti ten, kur nėra žmonių! Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš galiu vadovauti, – atsakė Melas.
Taigi draugai siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius!

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.

Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.