|
|
Nenoriu tavęs grožiu sužavėti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pamačius(tęs)
Pajustum meilę mano akyse.
Nenoriu tavęs turtais aš nupirkti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pažinus(nęs)
Norėtume, kad liktume kartu.
Nenoriu tavęs apgaule suvilioti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mano žodžiuose skambėtų
Tik tiesa gimusi mano širdyje.
Nenoriu tavęs talentais žavėti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad su manimi tau būnant
Visada išliktų šypsena tavam veide.
Paskutinis mūsų vakaras.
Širdis kaip varpas skamba neramiai.
Palydi mielą brangią vasarą,
Ir ji negrįš, negrįš jau amžinai…
Smėlėtas kelias prie pajūrio,
Su tavim eiti nenubuodu.
Ir mes palikę linksmą būrį.
Keliavom tylūs vienu du.
Tyloj skambėjo mūsų žingsniai
Tyloje skaudūs atdūsiai.
Ką šiąnakt jūra mums kalbėjo,
Tik aš jaučiu ir tu jautei.
Naktis juoda ir pilkas kelias.
Naktis kaip motina gera,
Surišo drebančias mūsų širdis
Ji skausmo priesaika tyra.
Meilė – tai virvė ant kaklo, ant kurios pasikaria kiekvienas,
Meilė – liga, kuri guldo į lovą ne po vieną, o po du,
Meilė – skirta visiem, bet ne visi moka mylėti,
Meilė – tai ir yra tie sparnai, kuriais žmogus pakyla virš visko!
Meilė – elektra, kuri į širdį ateina be laidų,
Meilė – lyg paukštis pašautais sparnais.
Ateis, išskris ir nebegrįš!
Meilė – gyvenimo poezija ir saulė,
Meilė – it žaibas neklausia kur trenkti,
Meilė – žavi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nenuskintum nuo bedugnės krašto,
Meilė – tai šviesus dalykas…
Meilė atneša tik šviesą ir laimę.
Visos kančios, suverčiamos meilei,
Neturi nieko bendro su meile.
Mūsų kančios – tai mūsų išdidumas,
Pavydas ir savininkiškumo aistra.
Meilė yra laisvės gėlė.
Jeigu bandysite ją pagrobti ir išlaikyti, ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė, nupjauta ir pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas prie lentos.
Persekiotojai meilės niekada nepagaus…
Meilė žydi tik tada, kai nieko nereikalaujama.
Meilė vysta, kai su kuo nors lyginama.
Meilė kantri, meilė maloninga,
Ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Trim dalykais pasižymi žmogus:
Siela, protu ir kūnu.
Sielos trauka gimdo draugystę,
Proto trauka – pagarbą,
Kūno trauka – geismą.
Susijungus visoms trims gimsta
Meilė…
Jei tau manęs reikės,
Ieškoki liepoj,
Arba tarp kvepiančių
Medum korių.
Jei tau manęs reikės,
Ateik į pievą-
Aš pasitiksiu
Lauko varpeliu.
Jei tau manęs reikės,
Paklauski upės,
Kuri bangelė
Nešasi mane.
Jei tau manęs reikės,
Pakelk priklupus
Tą akmenėlį,
Gulintį šalia.
Jei tau manęs reikės,
Pažvelk į dangų-
Matai tą debesėlį
Tolumoj?
Jei tau manęs reikės,
Visur ieškoki.
Tik niekad neieškok
Žmonių minioj.
Jei atverčiau savo širdį,
Paslaptingą knygą tau,
Tu nepatikėtum žodžiais,
Kad tai skirta tau…
Begalybė myliu,
Rasi tu joje,
Kurie skirti tik tau…
Žodis, jis pasako viską,
Kita galima išbraukti,
Bet šito mano širdyje,
Neišplėši meilės tau,
Žodžio myliu…
Kai mastau apie tave
Atgyja mano jausmai
Kai mastau apie tave
Aš šoku lengvai, lengvai.
Kai pamatau tave
Aš noriu pribėgti.
Kai pamatau tave
Nenoriu niekur skubėti.
Ir kai pabundu sapne
Viskas ima aiškėti.
Suprantu aš tada
Praradau tik tave.
Jausmai man liks
Niekur nedings.
Džiaugsmo ašaros veide
Nuolatos primins tave.
Tu toks, kurio man labai reikia…
Tu toks, kuris man labai daug reiškia…
Tu toks, be kurio aš negaliu gyventi…
Tu toks, apie kurį negaliu nustoti galvoti…
Bet kartais Tu būni toks, kad aš nebegaliu šypsotis…
Ir tie Tavo skaudūs žodžiai.. ir tie tavo šalti judesiai…
Bet koks tu bebūtum, žinok,
Visuomet man būsi brangiausias…
Ir as Tave visada labai labai mylėsiu…
Tik keli žodžiai yra mano širdyje: Tavo vardas ir jausmas, kurį tau jaučiu. Aš jo paaiškint negaliu, nes net pati nesuprantu, tačiau žinau, kad šis jausmas skirtas vien tik tau. Bandysiu parašyti, tačiau nežinau, kaip pavyks, nes šitą jausmą sunku net apsakyt: lyg vasarai atėjus prašvinta mana širdis vos išgirdus tavo balsą, tuomet ir šypsena papuošia mano veidą, o žalios akys siunčia tau žvilgsnį nuo širdies. Lūpos nori tik tavųjų, bet jos toli, todėl siunčiu oro bučinuką per linguojančius medžius, ošiančias bangas. Galbut tu tas, kurio aš laukiau taip ilgai, galbūt aš nepaleisiu tavęs niekada, galbūt tie jausmai suriš mus ilgam. Širdžiai neįsakysiu ir jausmo neišvysiu, todėl širdelė mano liūdi, nes neturiu tavęs šalia tamsiom naktim, ankstyvais rytais, neturiu tavęs šalia, nors širdelė mano šaukia, bet dėja.. Nežinau už ką, kodėl, iš kur tas jausmas, bet žinau, jis žeidžia mano širdį, nes ji nori tik tavęs! Nežeisk, neskaudink mano širdelės ir ateik! Aš lauksiu taves dieną, naktį – lauksiu ilgai, tol, kol pamatysiu tave. Nežeisk, nes žinau, kad tu tik vienas ją gali pagyditi, o aš net nežinau, kas tai per jausmas. GAL TU ŽINAI?
Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.
Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.
Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.
Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.
Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos.
Nereikia krintančių žvaigždžių,
Nereikia nei švelnių raudonų rožių…
Tereikia Tavo nuostabių akių,
Ir Tavo meilės žodžių…
Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido,
Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis,
Prisimink, kad kažkur pasauly
Yra dėl Tavęs plakanti širdis…
|
|
(+6)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 367 | 
