|
Myliu Tave, kaip jūra myli smėlį,
Myliu Tave, kaip debesį dangus,
Myliu Tave, kaip saulė myli gėlę,
Esi žmogus be galo man brangus…
Daina susideda iš žodžių ir melodijos,
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos.
Daina užpildo laiko tuštumą,
O meilė? ilgesį šviesos.
Daina – poezija ir gaidos,
O meilė – išsipildžiusi svaja.
Daina nuo laiko blunka, mainos
O tikroji meilė – niekada.
Meilė – reiškia gyventi – ne būti.
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Myliu tave labai labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių.
Tavo vardas man vienas pasaulyje, kurį aš taip širdy branginu…
Prieblanda, aplink tyla…
Tavo lūpos, jos jau čia…
Prisiglaudžia, nuramina,
Vėl užkaitina, vėsina…
Tam nėra jokių ribų –
Tai lyg jūra be krantų…
Mėnulis pašvietė pro langą
Į tavo spindinčias akis.
Tau savo širdį dovanoju,
Tešviečia ji tau per naktis!
Mes ėjom ten kur vedė mus likimas…
Tave aš pamilau, tik viena iš visų.
O ką žada ateitis, to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui suitikom, aš ir tu?
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta…
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Mėnulis pašvietė pro langą
Į tavo spindinčias akis,
Tau savo širdį dovanoju…
Tešviečia ji tau per naktis!
Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Tikėk, kad vietoj stovi saulė,
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau – amžina!
|
|