Sveikinimai.lt

Ar saugosi mane, jei užmerksiu akis tamsoje..?
Ar laikysi rankas, jei nieko neturėsiu..?
Ar neleisi paskęst, jei pradėsiu savęs nekęst..?
Ar liksi šalia, jei užges šviesa širdyje..?
Ar leisi prisiglaust, tylėt ir nieko neklausinėt..?
Ar parodysi ką reiškia mylėt…

Nenoriu tavęs grožiu sužavėti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pamačius(tęs)
Pajustum meilę mano akyse.

Nenoriu tavęs turtais aš nupirkti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pažinus(nęs)
Norėtume, kad liktume kartu.

Nenoriu tavęs apgaule suvilioti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mano žodžiuose skambėtų
Tik tiesa gimusi mano širdyje.

Nenoriu tavęs talentais žavėti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad su manimi tau būnant
Visada išliktų šypsena tavam veide.

Meilė – tai virvė ant kaklo, ant kurios pasikaria kiekvienas,
Meilė – liga, kuri guldo į lovą ne po vieną, o po du,
Meilė – skirta visiem, bet ne visi moka mylėti,
Meilė – tai ir yra tie sparnai, kuriais žmogus pakyla virš visko!
Meilė – elektra, kuri į širdį ateina be laidų,
Meilė – lyg paukštis pašautais sparnais.
Ateis, išskris ir nebegrįš!
Meilė – gyvenimo poezija ir saulė,
Meilė – it žaibas neklausia kur trenkti,
Meilė – žavi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nenuskintum nuo bedugnės krašto,
Meilė – tai šviesus dalykas…

Meilė yra laisvės gėlė.
Jeigu bandysite ją pagrobti ir išlaikyti, ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė, nupjauta ir pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas prie lentos.
Persekiotojai meilės niekada nepagaus…
Meilė žydi tik tada, kai nieko nereikalaujama.
Meilė vysta, kai su kuo nors lyginama.

Trim dalykais pasižymi žmogus:
Siela, protu ir kūnu.
Sielos trauka gimdo draugystę,
Proto trauka – pagarbą,
Kūno trauka – geismą.
Susijungus visoms trims gimsta
Meilė…

Jei atverčiau savo širdį,
Paslaptingą knygą tau,
Tu nepatikėtum žodžiais,
Kad tai skirta tau…

Begalybė myliu,
Rasi tu joje,
Kurie skirti tik tau…
Žodis, jis pasako viską,

Kita galima išbraukti,
Bet šito mano širdyje,
Neišplėši meilės tau,
Žodžio myliu…

Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.

Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.

Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.

Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.

Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos.

Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido,
Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis,
Prisimink, kad kažkur pasauly
Yra dėl Tavęs plakanti širdis…