|
Trokštu apkabint Tave,
Trokštu išsinešt toli tave.
Norėčiau paskraidyt debesyse.
Norėčiau pamatyt, tikrąją saulę.
Kristume nuo skardžio
Ir kiltume aukštyn…
Lėktume su paukščiais,
Matytume iš viršaus…
Kristume į pusnį,
Mylėtume labai…
Tik klausimas iškyla
Ar kilsi su manim?
Nes tik mes ir buvimas čia,
Susideda iš milijono raidžių,
Tūkstančio eilių,
Šimto rašinių.
Atsisuk atgal, tai nėra kaip matai, tai…
Tai kaip jauti, kaip išgyveni.
Nes tik šiam pasauly nebus kaip nori,
Kaip rėki, kaip pyksti.
Nes ir vėl, mus keliu veda abejonės ir nežinia.
Krentam, stojam ir vėl tas pats…
Nes mes buvom ir būsim.
Ėjom ir griūsim.
Kartais tik saulė danguje
Suteikia jėgų viskam.
Kartais užtenka vieno lašelio
Juoko ir juokiamės iki pilvo skausmų.
Visi visada troško būt laimingi.
Laimingi tam, kad keliautų toliau.
Pilnu duobių ir kliūčių keliu.
Ir vien tik tam, kad kovotų kažkam.
Vien tik tam, kad turėtų kažką.
Žmonės kovoja ir žmonėms reikia
Patirt kažką, ką jaučia tik kartą gyvenime.
Aš norėčiau tik skristi,
Aukštai pakilti…
Norėčiau tik apkabinti,
Ir nepaleisti…
Norėčiau paskęsti,
Bet ne vandeny,
Tavam glėby…
Norėčiau nebūti,
Kaip būtum Tu…
Norėčiau jausti,
Kaip kažkada jaučiau…
Norėčiau, kad Tu
Pažvelgtum į akis
Ir ištartum tą: “Myliu…”
Šviečia žvaigždės gražuolės kasnakt
Mano meilę po dangų nešioja,
Jei į jas tu pažvelgtum, suprastum iškart
Kad šią meilę jos tau dovanoja.
Tau nerūpi tos mažos žvaigždutės
Ir tos meilės nenori priimt,
Tau negaila ir mano mažytės širdutės,
Kuri miršta, kaip nori tave apkabint.
Kam mylėti jei meilė skausminga
Kam mylėti jei ji tik kančia,
Kam man jausti tą jausmą aistringą
Jei tik ašaras lieju slapčia.
Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės,
Ir gęsdamas liepsnos žarų raudonis.
Ir vėl mane į sapną palydės,
Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.
Ledinis mėnuo jau skęsta tamsioj rudens nakties migloj…
Mes stovim abu…
Be žodžių, be jausmų
Ir tik žvilgantis žvaigždžių lietus
Plauna mūsų nuo ašarų veidus karčius.
Išeiti nenoriu – ir tu pasilik.
Palaukim kol kerinčios snaigės mus lėtai apsniks…
Juk meilės neliko.. tik šaltas ruduo…
Mums tėškė tiek nusivylimo ir juoko netikro…
Tad dar neskubėki pabėgti nuo visko…
Nuo visko kas širdyje tau pasiliko…
Pažvelk į mane kartą paskutinį…
Juk paskutinis bučinys ledinę širdį sutirpdo…
Parašyti daug žodžių galėčiau,
Bet ne žodžiuose meilė tikra.
Širdis širdį supranta be žodžių
Jeigu myli – suprasi ir tu mane!
Gyvenimas būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir baisus.
Jei tarp gyvenimo naktų,
Nebūtų meilės valandų…
Myliu – atbėki tiltu virš bedugnės!
Myliu – visas kaltes atleidau!
Myliu – saugau širdyje kaitriausią ugnį!
Laukiu! Tik tavęs dar laukiu…
Tavim prasideda svajonės,
Ir mintys baigiasi tavim.
Taves aš noriu, mano meile,
Su ilgesio pilna širdim.
Man patinka…
Aš būsiu paukštė,
Kurios tu niekad nepagausi…
Aš būsiu angelas, kurį tu tik pajausi…
Aš būsiu tai kas sklando,- vėjas…
Ir mylėsiu aš tave, ir mylėsiu as tave…
Tu pajusi švelnią gaivą…
Tai žinok, kad aš jau čia…
Aš myliu… Myliu Tave!
Nedaug apie meilę kalbėjau,
Niekuomet nerašiau tau eilių,
Argi būtina gimti poetu,
Kad galėčiau ištarti, Myliu?
Kaskart praėjus pro tave,
Širdutė spurda, nori pas tave.
Trokštu visa savo esybe,
Bučiuot ir glamonėt tave…
Bet žinau, tu meilės nejauti,
Aš niekad nepatirsiu tavosios šilumos…
Gal pasidalinkim pasaulį…
Jūra tau… Bangos man…
Dangus tau… Žvaigždės man…
Saulutė tau… Šiluma man…
O gal darom taip?
Visas pasaulis tau… O tu man…
|
|