|
Mylėti ar kentėti?
– Ką pasirinkti, jei tai tas pats?
Džiaugtis ar liūdėti?
– Juk po didelio džiaugsmo vis tiek ateina liūdnų akimirkų…
Branginti ar nevertinti?
– Juk vis tiek tai ką labiausiai brangini tavęs nevertina…
Pasikliauti ar išduoti?
– Juk tas kuo pasikliauji būtinai tave išduos…
Užjausti ar įžeisti?
– Tą kurį užjauti,- kada nors tave įžeis…
Padėti ar kliūdyti?
– Tas kam labiausiai stengiesi padėti, tau sukliudys…
KIEK daug klausimų į kuriuos nežinome atsakymų. Kaip elgtis kai širdis tyli ir jų nepasako…
Aš tave myliu, kai šviečia saulė…
Aš tave myliu, kai nematau žvaigždžių…
Ir nesvarbu, kad mes ne kartu
Aš tai jaučiu,
Ir man to gana… :*
Nemylėk kaimyno,
Rinkis iš toliau –
Tolimesnė meilė
Šimtą kart geriau!
Mes bėgame, mes klumpame,
Gyvenimas – bjaurus!
O kai mirtis mums į akis pažiūri,
Visas jėgas sukaupę sušunkame:
– Mirtie palauk! Gyvenimas gražus!
Kartais noriu pabėgti mintimis pas tave…
Kartais noriu tyliai, bet kad visas pasaulis išgirstų pasakyti – MYLIU TAVE…
Kartais noriu išgirsti tave… bet visada noriu, kad amžinai būtum šalia…
Gaila, bet ko taip trokštu niekada daugiau to nebus!..
Bet žinok tik viena, kad nerealiai MYLIU TAVE! :*
Aš juk šalia!.. Visai šalia…
Tyliai plasnoju viduj, aplink tave…
O tu pagauk mane!
Kai apkabinsi, aš būsiu tavo visada…
Jei pasiklysiu, žinau, kur skristi,
Man parodys tavo spindinčios akys…
Tu būk manimi, as būsiu tavimi,
O lietų dalinkim per pusę!
Dabar patylėkim…
Širdies plakime aš noriu išgirsti ką ten slepi…
O visos baimės savaime išnyks…
Tu tik leisk man pajaust… KĄ TU JAUTI…
Gražios naktys ir žvaigždėtas dangus,
Tavo šiluma gaubianti mane.
Apkabink stipriai ir nebėk nuo manęs
Juk nieko brangesnio man už tave nėra.
Gyvenimas pilnas šviesos, garsų, spalvų ir emocijų,
Bet nei vienas iš jų niekada taip giliai neįstrigs mano širdyje,
Kaip tavo žvilgsnis į manas akis, tavo šypsena tik man,
Tavo balsas šaukiantis mano vardą ir tavo lūpos liečiančios manąsias.
Myliu Tave!
Grįžk atgal aš pasiilgau…
Tavo kūno, ir melsvų akių….
Tyro juoko, pilno meilės žvilgsnio…
Ir švelnių kaip vėjas bučinių…
Ateik, kai aš tave pakviesiu…
Ateik, kai aš viena tamsoj liūdėsiu…
Priglausk mane šiltam glėby…
Ir niekad nepaleisk…
Sėdėdama po dangumi žvaigždėtu…
Girdžiu žingsnius artėjant prie manęs…
Ir išgirstu iš Tavo lūpų…
Myliu Tave labai karštai…
Lie žodžiai lyg melodija skambi…
Suvirpina širdies stygas…
Ir nuneša mane kažkur toli…
Kur norėčiau likt tik su Tavim…
Bet viskas iš po kojų man staiga išslysta…
Ir nebėra nakties ir paslaptis…
Nebegirdžiu nei Tavo žingsnių…
Nei žodžių sakančių myliu…
Nebeliko visko ką turėjau…
Nieko, nieko ką jaučiau aš Tau…
Liko tik prisiminimas mano sapno…
Sapno iš kurio aš pabudau…
Leisk tylėti – nieko neklausk,
Leisk žiūrėti – neužsimerk,
Leisk bučiuoti – atsakyk tuo pačiu…
Leisk mylėti – nepaleisk niekada!
Norėčiau matyti tavo akis,
Norėčiau girdėti tavo švelnius žodžius,
Norečiau jausti tavo švelnias rankas,
Norėčiau būti amžinai tavo glėby!
Būk laimingas, kaip saulė patekėdama…
Būk skaidrus kaip ežero vanduo…
Būk saldus, kaip bičių medus…
Tik būk tu šalia manęs!
Aš tave myliu.
Ir mane tai liečia,
Mano meilė tau,
Visada te šviečia…
Akys, kuriuos visada išliks manyje.
Rankos, kurias jausiu savose.
Lūpos, kurių neliečiau, bijodama.
Ir vėl būti kaip visos Tavyje,
Sužaidžiam ir numetam.
Nereikia man vilčių, maža
Turiu jų savyje.
Keista, jausmas senai turėjo išnkyt,
O pažiūrėk su diena jis vis didėja.
Noriu, kad Tu išeitum iš sapnų,
Iš nerealių svajonių.
Noriu pamiršt Tave
Ir apgaut save.
|
|