|
Myliu tave kaip bangos myli krantą,
Kaip žiedas – kvapą, mėnulis – naktį, ruduo gi – saulę.
Myliu tave aš taip, kaip garsas myli ausį,
Kaip spindulys, kad myli akį, plakimas – širdį,
Aš taip myliu TAVE…
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabios lupytes
Aš sapnuoju sapnuose
Daina susideda iš žodžių ir melodijos,
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos.
Daina užpildo laiko tuštumą,
O meilė? Ilgesį…
Šviesos daina – poezija ir gaidos,
O meilė – išsipildžiusi svaja.
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė – niekada.
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesies.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*
Kai akys spindėjo, kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių būčinių,
Buvai Tu šalia nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu :*
Meilė – reiškia gyventi – ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelę liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių,
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
Kai tamsią naktį kris žvaigždutė,
Paimk į delną drąsiai ją.
Nes vietoj jos bus ta širdutė,
Kuri mylės ir trokš tavęs.
Amžinos meilės nėra.
Net visų didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą stiprėja.
Tu eini per gyvenimą platų,
Ieškai meilės, saulėtų dienų.
Tau mylėt baltos obelys sako,
Nes tik mylint gyventi smagu.
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu.
Man buvo gera eit rytojaus pasitikti,
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Meilė – pasaulio duktė,
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meilė švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nevysta.
Meilė – ragana pikčiausia,
Kaušas verdančios smalos.
Skausmo jūra kuo giliausia,
Išmįslas kvailos galvos…
Paprašysiu aš vėjelio, kad nulėktų pas tave.
Prisiglaustų prie veidelio, pabučiuotų už mane
Jei mano akys virstų vėju,
Pajustum, kad visąlaik glostau tave.
Jei mintys taptų šilku,
Būtum visada šilko pataluose.
Jei per anksti numirčiau,
Dangus verkdamas pasakotų,
Kaip man trūksta Tavęs…
Laikas atšaldo ir naikina mažą meilę,
Bet didina ir stiprina didelę,
Panašiai, kaip vėjas gesina žvakę,
Bet įpučia gaisro liepsną.
Kartais, kai aš nieko nemyliu…
Aš myliu vandenį…
Jis tyras, skaidrus…
Jis nesuduš… kol nevirs ledu…
Kartais, kai aš nieko nelaukiu…
Aš laukiu vėjo…
Jis švelnus, nematomas…
Jis nepabėgs… kol nevirs viesulu…
Kartais, kai aš nieko nebeturiu…
Aš turiu tave…
Tu pasaka, stebuklas…
Tu gyvybė… kol nevirsti skausmu…
|
|