|
Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža,
Kad tylėjimą mėgstu ir aš, ir atmink,
Kad ne lūpose meilė tikroji juk,
Liepsnoti be žodžių dar gali širdis.
Visi esame angelai tik su vienu sparnu.
Norėdami skristi privalome apsikabinti.
Atsibus tavo širdutėje meilė,
Po daug nemiegotų naktų…
Gal norėsi sugrįžti – mylėti,
Bet tada viskas bus per vėlu…
Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.
Meilė – stipresnė už mirtį ir mirties baimę.
Tik ja, tik meile laikosi ir eina į priekį gyvenimas.
Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati,
Giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę
Ir neretai žaliuoja ir žydi,
Net mūsų širdies griuvėsiuose.
Kas myli ir netiki stebuklais – žuvęs.
Taip gera ir ramu.
Taip gera, kaip ir buvo.
Ačiū Tau!
Taip vis dėl to, gera, kad esi.
Kad ir ne su manimi, bet esi.
Žinai, visada būsi manyje.
Kad ir kas darėsi su manimi.
Būna sunku, būna verkiu,
Būna išeini ir nebegrįžti.
Myyyliu Tave.
Labai labai.
Ilgiuos.
Kad ir ištrūkai iš širdies…
Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei dabarties.
Dėl Tavęs šita nesamonė.
Dėl Tavęs rašau.
Juk tik dėl Tavęs gyvenu.
Juk Tavęs pasiilgstu.
Juk Tavęs nepaleidžiu.
Tu – išsprūdai.
Išskridai. Nebematai.
Nebejauti. Palieki.
Su ironiška šypsena.
Palydžiu Tave. Nes nenorėjai.
Nežinojai. Kad visa tai buvai – Tu.
Bet Tu likai. Širdyje. Ten įstrigai.
Bet. Man reikia Tavęs. Tai vėl pajust…
Aš žinau. Be Tavęs – kitaip…
Kažkaip ne taip… Bet velniop visa tai.
Grįši tikrai.
Negaliu pamiršti jausmo,
Su tavim patirto džiaugsmo,
Bet apgaulė suklaidino mus abu,
Šaukiu naktim, šaukiu širdim,
Aplink tylu, taip tylu…
Negaliu pakelti skausmo,
To, kur mano sielą daužo,
Negaliu tylėt ir būti be tavęs…
Nors dangų puošia pilnatis,
Širdy naktis, gyli naktis…
Mylėk, mylėk mane, kokia esu,
Mylėk, apgink nuo visų,
Mylek, tau atsakysiu tuo pačiu,
Mylek ir būkim kartu…
Nekenčiu savęs už melą,
Tu ne tas kur pikta mena,
Ar atleisi man už tai ką padariau..?
Žinau, lyg šiol tavęs gerai nepažinau,
Atsiprašau… :*
O dabar apie Tave.
Žydros akys, kaip visada
Užlieja mane.
Eina berniukas gatve.
Toks švytintis, kaip visada.
Nuo saulės išblyškę plaukai
Kaip visad žavi mane.
Toks didelis, o aš maža
Toks mielas, kurio daugiau nėra.
Pilnas to ko nėra
Pas kitą galbūt viduje.
berniokštis nusipelnė tiek
Kiek pasaulyje nėra.
Ir vien už tai, kad Jis Yra.
Meilė – amžinas dalykas,
Meilė – sieja mus abu.
Melė – stipriausia pasauly,
Ir jos niekas negali pakeist.
Aš mylėjau tave tau nežinant,
Tau nežinant tave aš myliu.
Mano meilė plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Ar mylėjai mane nežinojau,
Ar mylėsi paklausti bijau.
Eisiu eisiu rugsėjui lašnojant,
Į tave kaip lyg šiolei ėjau.
Tylų vakarą rudenį pilką,
Kai žvaigždės nuo šalčio virpės,
Ves į kelią per tolimą ilgą,
Pasitiks ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu tave tau nežinant,
Meilė ves tuo dulkėtu keliu.
Amžina ir plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Jei meilė tau beprotystė – tai aš beprotis, mylintis tave…
|
|