|
Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama.
Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina.
Niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša.
Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.
Noriu būti ugnim, noriu būti liepsna,
Bet bijau tiktai to, kad nenudegint tavęs.
Noriu būti gėle, tau žydėt spalvomis,
Tik bijau vėl ir vėl, kad lapeliai nukris.
Noriu būti žvaigžde, aukščiausia danguj,
Bet bijau, kad naktį mums nebus pakeliui.
Noriu būt širdim, mylėt visada,
Bet bijau vienumos ir tavęs netekt.
Laikas atšaldo ir niekina mažą meilę,
Tačiau didina ir stiprina didelę.
Panašiai kaip vėjas kad gesina žvakę,
Bet įpučia gaisro liepsną.
Guli lovoj žmogeliukas, kurio vardas Angeliukas.
Turi lūpas jis gražias nebučiuotas ir švelnias.
Jis nubėgtų 100 mylių, kad ištartų žodį Myliu.
Įsimylėti – tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės,
Viskas nušvinta ryškesnėm spalvom.
Tad linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti!
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane.
Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam.
Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo,
Ką turiu ir ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių…
Aš pabūsiu lietum, kai tau širdį skaudės,
Kad galėčiau nuplaut dalį tavo rimties.
Ateisiu, tik lauk, jei ir niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus ir truputį nakties.
Noriu gyventi, tikėti, mylėti.
Noriu užmiršti, ką reiškia kentėti.
Trokštu svajones matyti realybėj.
Šią gražią progą noriu padėkoti, kad esi,
Nes man iš tiesų tai labai daug reiškia.
Labai tikiuosi, kad ir toliau taip pat sėkmingai būsi mano gyvenime.
Būtent to, gana egoistiškai ir norėčiau Tau palinkėti.
Meilė – skaudus dalykas,
Meilė – beprotiškai graži,
Su meile teks ir tau kovoti,
Nes nemylėti negali.
Meilė – ne rudenio lapas,
Ne alyvos žiedelis trapus,
Jei ją galima skinti ir mesti ant tako,
Ji ne ta, kurios ieško žmogus.
Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
Švelniai prisiglaudęs “myliu” pasakei.
Ir staiga nuleki… “pasivyk” šauki,
Balto sniego gniužtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis,
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys.
Paveju, sugaunu, ir apkabinu,
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu.
Ir balta alėja, einam mes vieni,
Lūpos susilieja meilės bučiny.
Tu neliūdėk, nes aš šalia.
O kai manęs nėra, yra žvaigždė,
Kuri tau spindi!
Todėl šypsokis, nes niekada nebūni viena!
Kai švelnios lūpos karštų bučinių tik geis…
Kai noras mylėti ir būti mylimam be proto daug ką reikš…
Sakyk, kad myli tu karštai mane,
Ir aš surasiu vietos savo širdyje.
Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža,
Kad tylėjimą mėgstu ir aš, ir atmink,
Kad ne lūpose meilė tikroji juk,
Liepsnoti be žodžių dar gali širdis.
|
|