|
Baltųjų rožių puokštėj padėka Jums,
Gerasis Daktare, gerasis stebukladary…
Manasis žodžių virpesys papuoš
Jus Gerumo ašara sudužusia manoj širdy.
Baltoji mano puokštė glaudžias prie chalato
Ir aš jaučiu, kaip spaudžiat man pečius…
Kol gydėte mane — širdis priprato
Ir padėkot ėjau lyg draugas eina į svečius.
Dėkoju, mano Daktare, Jums už sveikatą,
Už sugrąžintą man gyvybės raktą.
Ligoninė. Veidai saulėti personalo.
Jūs priverčiat pasveikti mus visus.
O Dieve, kaip pakviest prie švenčių stalo
Nors kartą iš ligoninės visus?
Pasveikę ir laimingi neužmiršim
Baltų palatų, slaugių, daktarų.
Jūs mūsų sieloj įžiebėte viltį,
Gyvenimu tikėti privertėt visus.
Ar padėka galėtų būti pilnos gatvės
Jums besišypsančių pažįstamų veidų?
Mes linkime sveikatos ir po taurę laimės!
Jus apkabinsim šiluma širdžių.
Balti chalatai, vaistai, lašelinės,
Operacinės, skausmas, daktarai…
Ligoninė skausmų pilna, bet viltys
Gyvena čia koridoriuos tikrai.
Atrodo angelas vilties plasnoja
Virš to, kuris nepakelia galvos,
Bet šiam pasauly jį šventai atstoja
Vien Daktarai… Ar būnat Jūs namuos?
Ligoninė, kurioj kasnakt nemiega
Ne skausmas, kur gyvena mumyse,
O gydančių mus šypsena saulėta…
Kada namuos pabūnat, nežinia?
Ar Jūs pavargot, Daktare? — vis klausiam.
Per veidą slenka nuovargio spalva.
Ir lyg vilties atsakymo mes laukiam,
Kad Jums neskauda nieko niekada.
Gerasis mano Daktare, aš Tau lenkiuosi.
Bučiuoju ir apkabinu karštai Tave!
Kad Tu žinotum, kaip aš sveikata džiaugiuosi
Sugrįžusia iš naujo pas mane!
Tu patikėk, kad negaliu dabar neverkti,
Kai pagalvoju apie nemigo naktis —
„Nevykėliu“ galėjo jau kažkas pasmerkti,
Bet Tu taip kantriai mane gydei vis.
Po nemigo naktų paraudę Tavo akys
Su viltimi vis žvelgė į manas akis…
Ir gėda buvo nepakilt, sudegt lyg žvakei,
Nors man atrodė, kad šalia mirtis.
Brangusis mano Daktare, aš Tau dėkoju
Už tai, kad plaka dėl žmonių Tava širdis,
Už tai, kad dėl visų sveikatą Tu aukoji
Grąžindamas tyras gyvenimo viltis.
Lyg obelų žiedai balta palatos lova
Gerumo pribarstyta iš akių —
Į nematytą širdgėlą, sveikatos godą —
Iš gydančiųjų rankų ir veidų.
O rūpestis, gyventi vėl mane prikėlęs,
Baltutę viltį pila link manęs,
Lyg gydyti atėjęs neštų purų sniegą
Įsupęs ligą į savas raukšles.
Minkšta išgydžiusio ranka paglosto
Paliegusį šešėlį manyje
Ir nesudėjęs naktį akių bluosto
Parklupdo ligą mano viltyje.
Būk sveikas, Gydytojau, nugalėjęs mirtį —
Neleidęs skausmui ir kančioms manęs pakirsti.
Kai pavasarį žydi alyvos,
Švyti žemė džiaugsmingais vaizdais.
Nepažinsit gal gatvėj išvydę
Tų, kur gydė, kai sirgot kadais.
Toks nematomas slaugančių darbas
Atsiranda kartu su liga.
Tai pavargęs gyvenimas kaltas,
Kad ištinka kažką negalia.
Į ligoninės baltą palatą
Mes atvykstam netekę vilties
Ir slaugytojų paprastą darbą
Jaučiam tarsi dalelę širdies.
Vis geriau, vis lengviau — Tu jau ne ligonis.
Ko slaugytoja šypsos, kas Jai?
Mums išeinant pro langą mojuoja.
Ačiū Jiems, kad pasveikom visai.
|
|