|
Buvo kalbama apie gėrimus ir išgertuves. Vieni sakė, kad kvailiausias gėrimas yra gazuotas vanduo, nes jis tik šnypščia, o iš jo naudos maža. Kiti tvirtino, kad kvailiausias gėrimas – degtinė, nes ji pakerta žmogaus kojas ir atima protą.
– Kvailiausias gėrimas yra kava! – tvirtai pareiškė išminčius. – Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!
Tad pakelkime taures už gėrimus, kuriuos mes mėgstame.
Ateina Ivanas į restoraną ir šaukia:
– Padavėjau, greičiau atneškite sriubos, kol nekilo skandalas.
Sriuba greitai paduodama. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite bifšteksą, kol nekilo skandalas!
Padavėja atneša. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite butelį alaus, kol nekilo skandalas!
Ivanas išgeria alų, o padavėja jo klausia:
– Prašom paaiškinti, kodėl turėjo kilti skandalas?
– Jis tuojau prasidės, – ramiai aiškina Ivanas. – Aš neturiu kuo užsimokėti.
Tad pakelkime taures, kad Ivanų mūsų krašte nebūtų.
Jaunuolis restorane, padėjęs galvą ant rankos, prie staliuko užsnūdo. Prieina padavėja, paliečia jo petį ir sako:
– Prašom susimokėti – keturiasdešimt du litai septyniasdešimt du centai.
Vaikinas kilsteli galvą, apsiblaususiomis akimis pasižiūri, paduoda penkiasdešimties litų banknotą ir sunki galva vėl nusvyra. Po pusvalandžio prie jo prieina ta pati padavėja ir vėl gauna penkiasdešimt litų. Jaunuolis vėl užsnūsta. Trečią kartą priėjusi padavėja sako:
– Iš jūsų priklauso devyniasdešimt aštuoni litai ir aštuoniasdešimt centų.
Jaunuolis jai padeda penkiasdešimt litų ir sako:
– Nieko panašaus… Keturiasdešimt du litai ir septyniasdešimt du centai. Apgauti nori?
Tad pakelkime taures už tuos, kurie, ir netekę galvos, nepraranda sveiko proto.
Joja, joja kunigaikštis Ceretelis, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Priklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!
Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
– O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.
Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius!
Pragaro valdovas Belzebubas pasiuntė į žemę velnią, jog jis parneštų tris naujus kadrus. Pragaro pasiuntinys nučiupo žemaitį, suvalkietį ir dzūkelį. Juos sukišo į maišą ir tempia į pragarą. Betempdamas sušilo ir visai nusivarė nuo kojų. Belzebubo tarnas atsigulė miške prie kelmo atsipūsti. Ėmė ir užmigo.
Dzūkelis, pasinaudojęs proga, išsikrapštė iš maišo ir pabėgo. Išsirangė iš maišo ir suvalkietis. Žengtelėjo keletą žingsnių ir atsisėdo ant kelmo. Žemaitis tupi sau maiše ir nebando bėgti.
Velnias nubudo, čiups maišą, o jis atrištas. Tik žemaitis jame. Velnias jo klausia:
– O kur aniedu?
– Pabėgo.
– O kodėl tu nebėgai?
– Kas mane įkišo į maišą, tas tegul ir ištraukia! – piktai atkirto Žemaitijos sūnus.
Velnias atsiduso ir apsidairė. Žiūri, suvalkietis besėdįs.
– Ko tu čia lauki? – klausia pragaro gyventojas.
– Laukiu, kada žemaitis išlįs.
– Tada bėgsite abudu?
– Ne jis man reikalingas, o maišas, – atsakė tasai.
Pakelkime taures už sumanius Lietuvos sūnus.
Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!
Pasišaukė karalius juokdarį… Ir tarė:
– Karalienė miršta, valstybės iždas tuščias, liaudis maištauja… Prajuokink mane!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie sugeba mus prajuokinti ir tada, kai Lietuvoje siaučia mafija, reketas klesti legaliai ir nelegaliai, valdininkai plėšikauja net neužsidėję kaukių, teisybė sutrypta su purvais, apiplėšinėjami net ligoniai, vaikučiai, seneliai pensininkai. Vagys, plėšikai užsitarnavę pagarbą ir jų portretai spausdinami dienraščiuose. Kai žmogus nužudomas dėl kelių litų ar net centų. Kai varguomenę ėda utėlės, kankina niežai. Kai motinos žudo savo kūdikius, vaikai – savo tėvus, broliai – brolius. Kai nieko nebeliko šventa, nes apiplėšinėjami netgi mirusieji – atkasinėjami jų kapai ir ieškoma auksinių dantų, išvartomi paminklai, kai vagiami telefonų laidai, kabeliai. Kai šventoji Marijos žemė virto vagių, žmogžudžių, banditų, muitininkų ir fariziejų žeme… Kai Lietuvą gali apšvarinti tik didysis gaisras, atominis sprogimas!
Taigi, bičiuliai, pakelkime taures už tuos, kurie, esant tokiai situacijai, dar gali mus prajuokinti!
Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite.
Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.
Lygiu asfaltu vienas prieš kitą dideliu greičiu artėja du automobiliai. Prasilenkdami susiduria. Trenksmas, dūžta stiklai. Iš automobilių iššoka vairuotojai. Pirmas, baisiai susijaudinęs, šaukdamas visa gerkle užsipuola tariamą nelaimės kaltininką. Užpultasis ramiai apžiūrinėja savo mašinos sparną. Po to šaltakraujiškai atidaro dureles, išsitraukia lagaminėlį ir atidaro jį sakydamas:
– Nesijaudink, drauguži. Eikš, verčiau suvalgykime po sumuštinį su juodaisiais ikrais. Turiu puikaus konjakėlio. Išgerk! Labai ramina nervus.
Pirmasis vairuotojas vienu mauku išmeta burnelę, paskui dar vieną… Pamatęs, kad nelaimės draugas negeria, klausia:
– O pats kodėl negeri?
Šis atsako:
– O ne… Aš palauksiu policijos…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nelaimės atveju išvengia panašių „geradarių“.
Amerikiečiai, norėdami sumažinti autoavarijų skaičių, pakelėse prikabinėjo tokių perspėjimų:
„Vairuotojau, vairuok atsargiai: mirtis yra amžina“.
„Automobilis neturi smegenų. Panaudok savąsias“.
„Kai vairuoji mašiną, visada lauk to, ko niekada nesitiki“.
„Neskubėk! Į kapines visada suspėsi!“
„Mirtis ir kvailas automobilininkas – artimiausi draugai“.
„Tavo vaikai yra tam, kad juos mylėtum, o ne tam, kad juos žalotum ir paliktum invalidais!“
Nicos judriausioje magistralėje kabo transparantas: „Medžiai sužaloja automobilius tik gindamiesi“.
Masačūsetso valstijos pavojingiausios gatvės sankryžoje stovi skydas su tokiu užrašu: „Čia misteris Tarberis turėjo teisę važiuoti pirmas. Jis buvo visiškai tuo įsitikinęs, todėl nieko nepraleido. Ir jis tikrai buvo teisus. Dieve, būk gailestingas jo sielai“.
Taigi siūlau tostą už tuos čia sėdinčiuosius, kurie negali pakelti taurės, nes jie šiandien sės prie vairo. Už vairuotojus!
Paryžiuje pro šalį važiuodamas lengvasis automobilis apteškia korsikietį purvu. Šis ilgai ir garsiai keikia paryžietį.
– Štai pas mus, Korsikoje, panašiu atveju vairuotojas išlipa iš mašinos, atsiprašinėja, prašo su juo važiuoti į namus, rūpestingai išvalo drabužius, vaišina šampanu, apnakvindina, rytą vaišina pusryčiais ir duoda dar pinigų kelionei.
– Negali būti! – sušunka šalia stovįs paryžietis.
– Gali! Prisiekiu visais šventaisiais!
– Tai atsitiko su jumis?
– Ne… Su mano žmona.
Pakelkime taures už mandagius vairuotojus.
Kartą garsus mokslininkas fizikas važiavo savo automobiliu ir, nepastebėjęs raudono šviesoforo signalo, pralėkė sankryžą. Pasigirdo švilpukas.
– Prašau sumokėti baudą! – prisistatė policininkas.
– Už ką? – apsimetė neišmanėliu fizikas.
– Jūs važiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Pažeidėte eismo taisykles.
– Jokių taisyklių aš nepažeidžiau, – prieštaravo mašinos savininkas. – Tai galiu įrodyti moksliškai… Jūs turbūt žinote, kad šviesa sukelia bangas… Bangų ilgis priklauso nuo judėjimo. Judant, kitaip sakant, artėjant į bangų sukėlėją, tos bangos mažėja. Kadangi šviesos signalai priklauso nuo bangų ilgio, tai jūs iš savo pusės – iš posto matėte ilgesnes bangas – raudonos šviesos, o aš – trumpesnes – žaliąsias.
– O kokiu greičiu šis reiškinys vyksta? – susidomėjo policininkas.
Fizikas suminėjo labai didelį skaičių.
– Gerai, – pagyvėjo policininkas, tuomet mokėkite baudą už per didelį greitį!
Tad pakelkime taures už liaudies išmintį, kuri sako: „Kieno galia, to ir valia, kieno valia, to ir teisybė!“
|
|