|
Dantų gydytoja turėjo ištraukti dantį nervingai moteriškei. Apie nuskausminamuosius ji nenorėjo ir klausyti. Pamačiusi medicinines reples moteris dar tvirčiau sukąsdavo dantis, rankomis įsikibdavo į krėslo atramas… Jos visa išvaizda rodė, jog jokia jėga neprivers prasižioti.
Dantistė pasišaukė seselę į šalį ir sušnibždėjo:
– Kai aš tik duosiu ženklą, bakstelkite adata pacientei į sėdimąją.
Gydytoja pasiruošė. Seselė tik bakst! Moteriškė iš netikėtumo aikt! Tuo akimirksniu dantistė kapt už skaudamo danties… Timpt!
– Na, va… Matote, – šypsodamasi dantistė rodo pacientei ištrauktą dantį. – Ar labai skaudėjo?
– Nelabai! – su palengvėjimu atsiduso pacientė. – Tačiau aš niekados netikėjau, kad danties tokios ilgos šaknys…
Tad pakelkime taures už tai, kad niekada mums nereikėtų atsidurti nervingos pacientės vietoje.
Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.
– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.
– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.
– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.
Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!
Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai.
Kaltinamieji teisme neretai išgirsta ir įžeidimų, ne tik kaltinimų. Tačiau pasitaiko, kad ir kaltinamieji atkerta teisėjui, kad nors imk ir naują bylą kelk už garbės įžeidimą.
Štai keletas istorijų, kurios labai panašios į anekdotus.
Teisėjas graudena:
– Kaltinamasis, jūs toks inteligentiškas žmogus, toks…
– Gaila, pone teisėjau, kad aš negaliu atsakyti jums tuo pačiu komplimentu. Juk aš prisiekiau sakyti tik teisybę.
Teisėjas kaltinamajam sviedžia:
– Tamstos veide aš matau niekšą!
Kaltinamasis atšauna:
– Tikrai? O aš lig šiol nežinojau, kad mano veidas – veidrodis.
– Ar buvote teistas? – paklausė teisėjas.
– Vieną kartą… Tai įvyko dėl mano advokato silpnos kvalifikacijos, o ne dėl mano kaltės.
– Pasitaiko… Užjaučiu jus.
– Nėra už ką, pone teisėjau. Anuomet mano advokatu buvote jūs.
Pakelkime taures už drąsius teisinamuosius.
Vienas bankininkas buvo apkaltintas sukčiavimu stambiu mastu.
– Blogi reikalai, – pasakė jam advokatas, – gresia mažų mažiausiai penketas metelių.
– Daryk viską, kad gaučiau metus, – prašo bankininkas, – pinigų nepagailėsiu.
Advokatas spaudžia visais pedalais, ir bankininkas nuteisiamas vieneriems metams laisvės atėmimo.
Išėjęs iš kalėjimo bankininkas surengė didžiulę puotą tiems, kurie stengėsi jam padėti nelaimėje. Svaiginamieji aukščiausios markės gėrimai liejosi upeliais. Svečiai linksminasi. Advokatas prieina prie bankininko ir sako:
– Jūs neįsivaizduojate, kiek man teko padėti pastangų, kad jus nuteistų vieneriems metams…
– Dėkui, brangusis, dėkui, – susijaudinęs niurna bankininkas.
– … Buvo taip sunku, taip sunku… Tie idiotai teisėjai norėjo jus visai išteisinti!
Pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų turėti reikalų su advokatais.
Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Ar prisipažįstate pavogęs arklį?
Čigonas:
– Pone teisėjau, kur jau ten… Aš juk ne vagis, kad vogčiau.
– Papasakokite, kaip buvo.
Einu pamiške, – lėtai dėsto čigonas. – matau, prie takelio guli virvagalis. Paimu tą virvagalį ir nešuosi. Žiūriu, atbėga žmonės ir rėkdami šaukia: „Vagis, vagis! Laikykite vagį!“ Apsidairau, kur gi tas vagis… Ir noriu žmonėms padėti sulaikyti vagį. O jie pripuola prie manęs: „Atiduok, sako, arklį!“ – „Kokį arklį?“ – nustebau. Pakeliu virvę… Ogi iš tikrųjų kitame gale arklys. Negi čia vagystė, pone teisėjau, kad virvagalį radau pamiškėje? O kad kitame virvės gale buvo arklys – aš nepastebėjau…
Tad pakelkime taures už mūsų čigonus – bankininkus, kurie iššvaistė milijonus ir nepastebėjo, kad tai ne jų pinigai, o svetimi. Čigoną teisė, o ar nuteisė – nežinau. O bankininkų čigonų pas mus niekas neteisia.
Už gatvės eismo taisyklių pažeidimą jauna mokytoja pateko į teismą.
– Taip… – rūsčiai suraukęs antakius pasakė teisėjas, – vadinasi, jūs esate mokytoja… Neišpasakytai puiku! Gerbiamoji, jūsų dalyvavimas čionai leidžia man įgyvendinti vienintelę mano gyvenimo svajonę. Daugelį metų aš ieškojau progos atkeršyti mokytojams. Ir šit pagaliau toji proga pasitaikė. Ar jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą!
Ir staiga po pauzelės griaudėjančiu balsu teisėjas suriko:
– O dabar sėskite prie stalo ir čia pat parašykite penkis šimtus kartų „Aš pažeidžiau gatvės eismo taisykles!“
Pakelkime taures už tai, kad mūsų svajonės, kad ir po daugelio metų, pagaliau išsipildytų.
– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.
Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.
Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.
Madridas. Žymus toreadoras, nukentėjęs paskutinėje koridoje, visas subintuotas išeina iš ligoninės.
– Atkeršysiu! – iškošė jis pro dantis susirinkusiems gerbėjams.
Subintuotasis įeina į taverną. Minia jį lydi. Jis sėda prie stalo ir valdovo gestu pakviečia padavėją. Šiam priėjus, sako:
– Keršto valanda išmušė! Jautienos kepsnį!
Tad pakelkime taures už kepsnį, kurį mūsų mieloji šeimininkė štai neša mums!
Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.
Mažas berniukas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:
– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.
Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.
– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…
Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!
Mokytojas, paaiškinęs apie karalystes, monarchiją, paklausė:
– Tai kas yra monarchija?
– Tauta, kurią valdo karalius, – atsakė mokinys.
– O kas ją valdytų, jeigu karalius mirtų?
– Karalienė! – nedvejodamas atsakė mokinys.
– O jeigu mirtų ir karalienė? Kas tada valdytų šalį?
Mokinys valandėlę pagalvojo ir atsakė:
– Tada šalį valdytų juokdarys.
Pakelkime taures už mūsų šalį, kurią valdo juokdariai.
Mokytoja kreipiasi į klasę:
– O dabar, vaikučiai, sugalvokite sakinį, kuriame būtų žodžiai: „tikriausiai“ ir „nes“.
Tuojau pakyla Onutės ranka. Mokytojai leidus, ji sako:
– Tikriausiai lis, nes atslenka didelis juodas debesys.
– Labai gerai! – pagiria mokytoja. – O dabar tu, Petriuk, pasakyk sakinį su duotaisiais žodžiais.
– Senelė pasiėmė laikraštį, – atsakė mokinukas.
– Na ir kas?
– Tikriausiai ji eis į tualetą, nes skaityti ji nemoka.
Siūlau tostą už skaitančiuosius.
|
|