Sveikinimai.lt

Pakelkime tostą už priešus, kurių dėka mes išmokstame kovos meno!

Alus mėgstamas visame pasaulyje. Buvo atliktas tyrimas, kaip reaguoja įvairių tauty­bių žmonės, kai randa alaus bokale įkritusią musę. Štai kokie buvo tyrimo rezultatai:
Anglas už alų susimoka, tačiau jo negė­ręs, išeina iš aludės.
Vokietis išpila alų ant grindų ir užsisako kitą bokalą.
Prancūzas prašo padavėją pakeisti alų į kitą.
Italas, išgriebęs musę, alų išgeria.
Bulgaras išgeria alų, paskui pradeda triukšmauti ir nesumokėjęs išeina.
Afrikietis išgeria alų su muse.
Kinietis pirma suvalgo musę, o po to išge­ria alų.
Rusas išima musę, išgeria beveik visą alų, po to vėl įmeta musę atgal į bokalą ir tada reiškia pretenzijas, reikalaudamas pakeisti.
Žydas pagauna dar kelias muses ir krei­piasi į rusą:
– Ar nesudomintų jūsų nebrangios mu­sytės?
Tad pakelkime taures už alaus mėgėjus!

Kiekvienas iš mūsų esame kaip siūlas gy­venimo gobelene. Tačiau vieni siūlai gobele­no piešinyje yra blankūs ir neryškūs, o kiti, atvirkščiai – palieka ryškius, iš tolo mato­mus dygsnius.
Pakelkime tostą už ryškiuosius!

Teiginys, jog raumenų masė atvirkščiai proporcinga smegenų vingių tankiui, gaji kaip tarakonas.
Ačiū Dievui, yra išimčių…
Pakelkime tostą už tas išimtis!

Pirmas tostas. Viso gero, blaivi mes šiandien jau nepasimatysim…

Viename kupė važiuoja negras ir žydas. Žydas, ilgai tylėjęs, staiga klausia:
– Klausykite, ar kartais jūs ne žydas?
– Ne, aš negras.
– Aha, bet gal jūsų motušė ar tėvelis buvo žydai?
– Ne, aš esu tikras negras.
– Be reikalo manęs varžotės… Gal jūsų giminėje būta žydiško kraujo?
– Ne, ne… Aš esu grynų gryniausias negras.
Žydas, nekreipdamas dėmesio į visus aiškinimus, ir toliau kamantinėja panašiais klausimais, kol netekęs kantrybės negras sušunka:
– Taip, taip, taip! Aš – žydas.
– Žydas nustebęs klausia:
– Tai kodėl jūs toks panašus į negrą?
Pakelkime taures dėkodami likimui, kad mes gimėme ne žydiškai įkyrūs.

Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.

Įtraukė vieną žmogų vandens sūkurys ir nunešė. Krante susirinko žmonės, bet padėti niekas negalėjo – per daug srauni buvo kalnų upė. Atbėgo kažkoks žmogus, ėmė verkti, plaukus rautis. Žmonės nusprendė, kad tai nuskendusiojo brolis arba labai artimas žmogus, ir ėmė jį guosti.
– Kartu su skenduoliu mano pypkė dingo! – nenusiramino jis. – Būtų iš pradžių ją grąžinęs, tai tegul nors velniop prasmenga!
Pakelkim bokalus už tai, kad mes žmones labiau mylėtume, negu daiktus!