|
Niekada, niekada neužmik brangiam žmogučiui nepasakęs – labanakt,
Nes niekada, niekada nežinai – galbūt tuo metu jam labiausiai reikia tavo šilumos, labanaktis…
Dovanoju tau bučiuką,
Mažą mažą kaip žvirbliuką.
Tas bučiukas tiktai tau,
Nors tavęs ir nematau…
Labanaktukas.
Žvaigžių sūkury, dangaus aukštumoj,
Naktelės glėby, mėnuliukio šviesoj.
Miegelis atbėga gėlių takučiu,
Atneša glėbį saldžiausių sapnų…
Jei rožės raudonos, o saulė geltona,
Medžiai žali, o žmonės gyvi.
Ta naktis be taves nieko verta…
Labanakt.
Mažyčiais žingsneliais atslinks naktis
Ir tyliai, nedrąsiai pabels į duris.
Užklos ji tave minkštučiais sapnais.
Labanakt ištars ir pradings ties langais…
Jau tamsu. Ir jau naktis.
Lauke tirštas rūkas.
Tiktai mylinti širdis šnibžda Tau – labanaktukas.
Diena prabėgo, už lango naktis.
Šiąnakt angeliukai į žemę atskris.
Užeis pas tave, į tavo namus
Ir atneš saldžius saldžius sapnus!
Tuk tuk… ateina sapnas pamažu.
Tu dar nemiegi, negražu…
Pabėgs dar sapnas tarp lankų.
Ir nežinosi kaip smagu,
Pabusti po saldžių sapnų…
Tavo balsas man skamba lyg angelo giesmė,
Tavo širdies plakimas lyg gardaus vyno taurė,
Tavo paties buvimas tartum nesibaigianti meilės istorija.
O tavo LABANAKT ištarimas kaip nepakartojama melodija…
Žiba žvaigždutės danguje,
Tai mano akutės stebi tave.
Pasiųsiu savo angelą taku,
Kad palinkėtų Tau saldžių sapnų.
Aš myliu myliu myliu,
Tą mažą žmogeliuką,
Tą mažą angeliuką,
Kuris miegučio eina,
Kuris sapniuką sapnuos,
Kuris mane pabučiuos…
Labanakt.
Nuo mano lūpų link tavęs,
Pro jūrų ošiančias bangas,
Pro vėjo draskomas šakas,
Aplenkęs krentančias žvaigždes,
Nutūps švelniausias būčinys,
Kuris labanakt pasakys…
Norėčiau Tau aš pasakyti,
Kad sapnuose Tave noriu matyt.
Priglausti prie savos širdies
Ir palinkėt labos nakties…
Miegučio aš einu, Tau sakau saldžių sapnų.
Bučinuką Tau siunčiu ir labai tave MYLIU.
Kai pabelsi į sapnų duris,
Tau ponas Miegas jas tikrai atidarys.
Ten pamatysi ir mane
Užmigusią pūkų pataluose.
Saldžių sapnų!
|
|