Žemės diena

Kovo 20 d. minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose. 1971 m. Jungtinės Tautos pavasario lygiadienį paskelbė Pasauline Žemės diena. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.

Šv. Juozapas (Pempės šventė)

Kovo 19 diena – Pempės diena – gilių tradicijų pavasario šventė. Senoliai tikėdavo, kad, jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. O jei šią dieną giedra, tai bus pieningi metai. Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės. Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Jis garbinamas kaip vaikų globėjas.

Kliento diena

Kovo 19-oji – Kliento diena. Anot portalo „Geros žinios“ atstovų, kurių iniciatyva buvo paskelbta tokia šventė, privalo būti diena, kai galėtume padėkoti savo klientams už tai, kad jie yra.

Raudonos nosies diena

Kovo 18 minima Raudonos nosies diena. Šią dieną žmonės, pasipuošę raudonomis klounų nosimis, eina linksminti vaikų, kad šie šypsotųsi. Visų pirma, dėmesys skiriamas sergantiems vaikams, todėl jie lankomi ligoninėse. Tokia diena pirmą kartą buvo suorganizuota Didžiojoje Britanijoje 1988 metais.

Knygnešio diena

Kovo 16 dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi.

Europos vartotojų diena

Kovo 15 diena paskelbta Pasauline vartotojų teisių diena. Europos Sąjungoje (ES) ši diena vadinama Europos vartotojų diena. Pirmą kartą Pasaulinė vartotojų teisių diena paminėta 1983 m. kovo 15 d.

Pi diena

Kovo 14 diena vadinama π (pi) diena, nes matematikoje π reikšmė lygi 3,14 (suapvalinta iki 2 skaitmenų po kablelio). Skaičius π (pi) reiškia apskritimo ilgio ir skersmens santykį.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarybos nariai.

40-ties paukščių diena

Kovo 10 dieną nuo senovės buvo švenčiamas paukščių parskridimas. 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.

Tarptautinė moters diena

Kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena, kai kuriose šalyse tai valstybinė šventė. Lietuvoje kovo 8-oji – atmintina diena, švenčiama kaip Tarptautinė moterų solidarumo diena.

Šv. Kazimieras (Kovarnių diena)

Kovo 4 dieną minima Kovarnių diena. Tai sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, kuris gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.

Nuo seno buvo garsi Kaziuko mugė, kuri trukdavo kelias dienas, ar net savaitę. Ten pardavinėdavo rankų darbo gaminius: įvairias statines, geldas, puodus, darbo įrankius, ir kt. Kaziuko mugė garsėjo savo spalvingomis verbomis iš vasarą surinktų ir sudžiovintų gėlių, dažytų smilgų ir įvairiausiais raštais pintų verbų, kurias buvo nešamos šventinti per verbų sekmadienį.

Lėlių šventė (Hina-Matsuri)

Kasmet trečio mėnesio trečią dieną Japonijoje švenčiama Lėlių šventė. Tai mergaičių šventė, švenčiama šeimose, kuriose auga dukros. Hina – medinė lėlė, papuošta kimono. Kiekviena japonų mergaitė turi tokių lėlių rinkinį. Jį gauna dovanų vos gimusi.

Tarptautinė rašytojų diena

Kovo 3 dieną švenčiama Tarptautinė rašytojų diena, kuri švenčiama nuo 1986 metų.

Pelenų diena

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų.

Tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė t.y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenų dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnis dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t.t.

Užgavėnės

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes). Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną.

Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, su savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau ir daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad jeigu daug valgysi šiomis dienomis – tuo geresnį gyvenimą turėsi visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais, ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio, ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas, apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima kuo daugiau kartų apvažiuosi tuo didesnis derlius, ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, kuris garantuoja būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų iš žilos senovės, „Senė Kūniškė“, „Boba“, „Motinėlė“, „Morė“ – šis pavadinimas išliko ir iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais). Aišku nepamiršdavo svarbiausio atributo – blynų. Vežama Morė judėdavo, mataravo spragilais lyg norėdama kam nors suduoti, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.