|
|
Gyvenkim ir mylėkime pasaulį!
Didžiuokimės tėvyne Lietuva!
Iškelkim laisvės Vėliavą į saulę
Ir būkime viena stipri šeima.
Senolių ir tradicijų takeliais
Vaikai žingsniuoja į svečias šalis
Ir jei dabar motulėms širdis gelia,
Tai jais didžiuosimės, kada sugrįš.
Mažais kūčiukais stalą ridinėję,
Užaugę ant drobinių patalų,
Baltais balandžiais gaudę dangaus vėją,
Jie nepamiršo mūs protėvių senų.
Šventoj Kalėdų laimėj vaikus supę,
Juos auklėję lietuviška dvasia,
Mes jų gyvenimams vis tiesėm upę,
Kad grįžt galėtų Nemuno vaga.
Uždainuok mano dainą, Tėvyne!
Nuplasnosiu iš džiaugsmo paukščiu…
Mano siela triumfuoja galybe —
Aš jaučiu tai širdies plakimu.
Stoviu aš ant aukščiausiojo skardžio —
Vienas žingsnis ne ten ir krentu.
Ir galiu nusiristi aš skradžiai,
Bet vis ieškau baltų debesų.
Už pečių man suklupus Motulė
Meldžia Dievą — žemyn nepaslyst —
Ir mintis audžia meilės drobulėm,
Tiesia taką į dangų pakilt.
Tu neverki, brangioji Motule,
Kai ant skardžio aš stoviu viena —
Neskraidys tie, kur lenkias suklupę,
Neskraidys jų sparnuota daina.
Aš siekiu mintim Viešpaties rankų
Ir degu širdim savo tautos —
Leisk pakilti paukščiu man į dangų
Dėl sparnuotosios sielos dainos.
Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.
Vaikus paaukoję, dainavę, svajoję —
Mes laisvėj nustojome verkt.
Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.
Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim —
Ir Dievo galybe tikėki.
Už laisvą rytojų, Tau, Drauge, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!
Kaip gerai, mano mielas Drauguži,
Kad sulaukėm svajotų dienų,
Kada žydi lyg Laisvė gegužiai
Ir idėjų draugai vėl kartu.
Jau atėjo branda ir tos mintys
Tik svajonėmis buvę anksčiau.
Išsipildė — laisvais būti — viltys,
Kurios neš lyg paukščius vis aukščiau.
Būk laimingas, šypsokis, gyvenki —
Štai — mūs vartai puikios ateities!
Prieš gyvenimą galvą nulenkim,
Nes dabar mūs idėjos klestės.
Kaip gerai, mano mielas Drauguži —
Mūsų laisve pražydo gegužiai!
Ne dėl paradų gyveni
Ir ne dėl būgno ar trimito —
Todėl ir džiaugiasi širdis,
Kad Laisvės saulė mums nušvito.
Tu nepriklausomoj šaly
Ir pildos tai, ką tik svajojai.
Juk gimę mes gyvent vilty,
O gavom visą dangaus rojų.
Žinau, drauguži, tai vaikams
Ir anūkėliams iškovota,
Bet aš tikiu — visiems laikams —
Todėl kviečiu Tave į puotą.
Ne dėl paradų gyveni —
Lai Laisve džiaugiasi širdis!
Kas mums pasūdys vandenį rupia druska?
Kas gintarinėj taurėj laisve girdys kūną?
Gal žmogumi pavirtusi karti tiesa?
Gal sopuliai istorijos ir karo dūmų?
Žaizda kraujuoja mūsų žemės širdyje,
Sutrūkinėjęs saulės veidas trokšta gėrio,
Bet pasidažę juodą duoną mirtyje,
Mes išdavystėje gyvent ir mirt suspėjam.
Varinės maldos dūžta laiko varpuose,
O nuodėmingus klupdo Dievo meilės kelias…
Ir prakaitas po išmaldos skurdžia ranka
Skausmingai kiekvienam iš mūsų širdį gelia.
Paduok, tėvyne, žmogui duonos su druska —
Ne mirti gimė išmaldos vargi ranka…
Susisiausiu aš į Laisvės vėjo Šilką,
Suvyniosiu širdį vėliava sena,
Apkabinsiu Laisvės postamentą pilką,
Paprašysiu aš visų — lai bus tyla…
Nuogą sielą pasodinsiu ant suolelio,
Tarp benamių, lyg šaligatvis, plikų —
Noriu pamatyt, kaip laisvas laisvę vagia,
Manydamas, kad nėr aplink žmonių.
Apsižvalgęs alkanas, plėšrus — greit puolė:
Plėšė vėliavą, ieškojęs pinigų…
Bet juk Laisvė mūsų — kaip ir jis — varguolė
Dengė nuogą sielą vėliavos kampu.
Nelygioj kovoj benamis Laisvę draskė —
Karštas įtūžis jį vertė žvėrimi
Ir šaligatviais šaltais ją nuogą tąsė,
O Ji plakė mano sieloj širdimi.
Sau daužau krūtinę aš laisvoj statuloj,
Nes jaučiu, kaip plėšo, vogdami, mane,
Prievartauja Laisvės ir Tėvynės kūną —
Spardo mano širdį įtūžio skausme.
Slėpsiuos išsigandus aš už postamento —
Saugot garbę dėl Tėvynės privalau.
Nieks nebeišniekins, kad kažkas pasmerktų,
Jog budrumo dvasią laisvėj praradau.
Įbauginta, drebanti — maldaut nustoju,
Vėl nuo žemės seną vėliavą keliu —
Ištvermingą sielą vien šilkai užstoja:
Laisvėj — marmuro statuloje — tyliu.
Susisiautus aš į Laisvės vėjo šilką
Sau sušildžiau širdį dvasine kaitra
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų,
Plazdantys tėvynei vėliava šventa.
Susisiausiu aš į laisvės vėjo šilką
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų.
|
|
(+1)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 418 | 
