|
|
Raibas sakalėli, skrisk pas Tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mano akeles.
Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti Tėvelio rankeles.
Mielas Tėvužėli, priimk sakalėlį —
Jis prabils Tau mano širdele:
Dangų dovanoju, žydrą tolių mėlį
Ir dukters tyras ašarėles.
Aš seniai paklydus, Tėvo neišvydus —
Gero patarimo trūko man…
Prie langų parimus — tų namų, kur gimus,
Rodau Tėvo sodą jau saviems vaikams.
Mes visi sugrįžom, Tavo pievas bridom —
Ilgesį Tau nešėm klupdami.
Tavo sodo rasos mūsų sielas gydo…
Tėve, mes juk Tavo meilės alkani.
Kaip gera šiandien Tave apkabinti ir pajust tavo rankų
ir pečių tvirtumą. Tai akimirka, kurioje pasiduodu prieš
Tave — esi stipriausias savo užtarimais, esi galingiausias
savo patarimais.
Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio
palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu.
Brangus Tėveli, stiprybės jausmo pripildyta erdvė, kurioje
Tu esi. Tavyje triumfuojantys — žmogiškumas ir tiesa,
santūrumas bei atkaklumas — palydėjo mane teisingais
laimės keliais.
Sveikinu Tave, Tėveliuk. Linkiu Tau sveikatos ir daug
laimingų dienų, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tavęs.
Siūbuoja gluosnis mano Tėvui,
Šukuoja vėjas plaukus Jam.
Už Jo sveikatą ačiū Dievui —
Lenkiuos už Jį dangaus skliautams.
Dainuoja saulėtos palaukės
Dainas, kurias dainavo Jis.
Ir stoviu ašarą nubraukęs —
Dainuoja Jam mana širdis.
Ateina laimė per padangę,
Kai Tėvas tiesia man parankę.
Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą.
Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyje
ašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu.
Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą prie
mūsų saulėtųjų horizontų.
Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas.
Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks
brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar supausi spalvingose
vaikystės karuselėse.
Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi
melagis mėnuo — čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta…
Viskas jau praeity.
Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane — savo retąjį svečią
— ir Tu pajusi, kad aš labai Tave myliu.
Būk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.
Tėve brangus, esi man Tu
Svarbiausias žemėje visoj.
Tarp vyriškų svajonių mūs
Vedei mane tikroj tiesoj.
Esi brangus žmogus širdy —
Tvirtybės sauja manyje —
Neleidęs pasiklyst kely,
Atvėręs prasmę lemtyje.
Apkabinu Tavus pečius —
Petys petin — visur kartu!
Suaugęs — Tau esu svečiu —
Retai matai… O aš žilstu…
Tau spaudžiu dešinę, Tėvuk,
Ilgai gyvenk, ilgai čia būk!
Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai
Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…
Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,
Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa.
Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,
Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.
Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,
Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia
Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo
būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti:
gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems.
Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo
ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano
jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė
manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.
Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.
Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis, Tėve, žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi.
Mes linkim, Tėve, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės
Taip, kaip gyvena paukščiai ąžuoluos.
Mes apkabinsim, Tėve, Tave vėjų rankom —
Tu išblaškytus vėl visus priglausk…
Ir ąžuolo galias paleiski tik į dangų,
Kur Dievas mus palaimos lietumi nuplaus.
Neišsenkantys šaltiniai liejas
Jausmui tėviškumo amžinam,
Neišleidusiam nuskristi vėjais
Ir barstyti laimę pakelės beržams.
Taip, dėkingi mes dabar likimui
Už nepaprastus namus, Tėvus,
Ir už tai, kad niekada gimtinės
Neiškeisim į kitus kraštus.
Mes suklumpame prie Jūsų kojų —
Seną slenkstį mūs namų bučiuojam.
Tarsi skambi gyvenimo giesmė —
Mums Jūsų meilė, duona, rūpestis…
Ir norisi karštai mylėt, gailėt,
Pateisint Jūsų tyrus lūkesčius.
Mes norim Jus lankyti visada
Su Jūsų anūkėliais mylimais,
Kad nubyrėjus džiaugsmo ašara
Apgaubtų tarsi debesų sparnais.
Mes mylim Jus ne švenčių dienomis,
Ne kasdienybės glaudžiam pilkuma…
Apvainikavęs meile ilgesys —
Tai mūsų amžinoji dovana.
Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai, lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj…
Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį…
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.
Kas sutiks dosnumu, jei ne tėviškės sodžius?
Kas gyvenimą mūsų pasotins dabar,
Kai pačių mūs vaikai savo nerimu guodžias,
Sielų ilgesio pirštais pabeldę langan?
Mes be Jūsų gerumo gyventi negalim —
Laimėj širdis pravirkdė — jos duokit kiek galit.
… atėjau, nes man reikia Tavo namų šilumos, be kurios,
rodos, ir mano namai atšąla…
… sugrįžau, nes nebežinau, kaip tęsti savo gyvenimą, ir
nors nedrįstu klausti, jaučiu, kad patarimą duosi pats…
… glaudžiuosi prie Tavęs, tarytum netyčia, tačiau žinome
abu, kad ieškau sau gyvenimo tvirtybės, stiprybės ir esmės…
… paimu Tavo atlaužtos duonos ir godžiai valgau iki
paskutinio trupinio pasotindamas savo gyvenimą…
… atsigeriu iš Tavo stiklinės šalto vandens ir numalšinu
sąžinės troškulį…
… klausausi Tavęs ir suprantu, jog dar daugybę metų
būsiu Tavo vaikas, kuriam reikia Tėvo…
… neaprėpiama Tavo, Tėve, tiesa, kaip neaprėpiama
Dievo šviesa.
Tegul širdis ilgai liepsnoja,
Lai tvirtas žingsnis nesustoja,
Lai darbščios rankos gėrį sėja –
Gyvenimą tik įpusėjot…
Papuošti sidabru smilkiniai,
O širdy viešpatauja ramybė.
Išauginti vaikai, nugalėti vargai,
Praeity vėl praėjusių metų grožybė.
Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai,
Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais,
Eina metai žingsniukais mažais.
|
|
(+4)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 255 | 