|
Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo meilės švelnumas lyg duona ant stalo.
Tu esi mums gera, linksma, išmintinga,
Nors seniai Tavo svajos pražilo, pabalo…
Mes Tave mylėsim, nes esi lyg saulė.
Tavo akys džiaugsmingos veda mus į tolius.
Šimtmečio kelionėj mums esi pasaulis,
Kuriam mes gyvenam lyg svajonių rojuj.
… už kiekvieną švelnų, gerą žodį, kurį ištardavo ne
draugai, ne mokytojai, ne pažįstami ir net ne tėveliai, o Tu
vienintelė, — prašau Tau dangiškų maldų galios…
… už kiekvieną pasaką ir eilėraštį, kurį supynė ne rašytojai
ar poetai, o Tavo nuostabios mintys, — prašau Tau
ilgų metų po dangiška saule…
… prašau, meldžiu, linkiu visko, kas yra geriausio žemėje,
Tau mano Močiute…
Geltonų rožių puokštę dedam Tau prie kojų
Ir klumpame ant kelių prieš Tave.
Mus auginai kadais, žvaigždžių sapnus aukojus,
Vis supdama mėnulio lopšyje.
Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Raškytais iš darželių prie namų,
Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais,
Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.
Nieko nebuvo švelnesnio už Tavąjį balsą,
Už rankas, kurios glostė galvelę mažos…
Metai bėgo, nubėgo tarsi sutemų valsas, —
Vis norėčiau, kad suptum žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavąją širdį,
Už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir atnešė viltį —
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.
Einam kartu per žemės akmenuotą kelią,-
Ne kartą plovė ašaros akis,
Galbūt, todėl ir smilkiniai jau bąla,
Ir plaka nerami širdis.
Bet neliūdėkit, kad metai plasnoja,
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus.
Naują jėgą jie dovanoja,
O dienos verčia štai naujus lapus.
Tegul jos būna saulėtos ir šviesios,
Be debesėlių, be pilkų audrų.
Ir laimę rankų Jums išties,
Eis su Jumis gyvenimo keliu.
Tai kas, kad smilkiniai jau bala,
Tai kas, kad skauda ką ir būna neramu.
Gerai, kad širdyje jaunystė nesušala.
Gerai, kad tu gyventi, juoktis, dirbti vis gali.
Laimingas, kad ištiest pagalbos ranką,
Patart, paguost, padėt gali.
Kad tau vis dar jėgų užtenka,
Ir nuovargio perdaug dar nejauti.
Te neužgesta tavo laimės švyturys.
Te nepavargsta stiprios rankos ir širdis.
Laiminga(as) būki visada su jauna šypsena veide.
|
|