|
|
… jei nepamirsi, kad turi Tėvus — niekada Tavęs neapleis
Dievo palaima…
… jei nepamirši, kad turi artimuosius — niekada neliksi
rūpesčiuose viena…
… jei nepamirši, kad turi draugus — niekada nebūsi
pamiršta šventėse…
… jei nepamirši, kad turi bičiulius — niekada nejausi
vienišumo akimirkų…
… jei nepamirši, kad turi kolegas — niekuomet nejausi
sunkumų darbe…
Mes linkime Tau gyvenimo, kurį Tu pajustumei tarsi
pasaką. Mes linkime Tau, Dukrele, kad išsipildytų tai, kas
mums neišsipildė. Mes linkime Tau svajones paversti tikrove,
nes tvarkingumas, darbštumas ir atsidavimas, kurio Tave
išmokėme, yra vertas stebuklų Tavajame gyvenime.
… paklausyk mūsų patarimų ir būsi laiminga.
… jei nepamirši, kad apie Tave yra daug gerų žmonių
— niekada nestokosi gerumo kitiems…
… jei nepamirši, kad turi senelius — niekada neieškosi
patarimų svetimuose namuose…
… jei nepamirši, kad turi kaimynus — niekuomet neturėsi
rūpesčių namuose…
… Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. Todėl
mylėk ir gerbk žmones, mylėk pasaulį…
… saulėtieji toliai lai surenka spinduliais į Tavo širdį
mūsų širdžių meilę žmonėms ir žemei…
… tepasėja Tavyje gerumą spinduliais kiekvieno rytmečio
saulė, kiekviena šviesioji diena.
Lyg pasakų šešėlis esi princesė ateities.
Aš laukiu, ir vaizduojuos kaip juokies.
Suknelė atlaso balta — pavasarinio sodo šydas…
Sustos Karalius Mėnuo naktyje akis Tavas išvydęs.
Esi jau čia, nors dar neatėjai į keistenybių žemę —
Žinok, čia žmonės vaikšto dideli ir šaukia meilę.
Užaugusių merginų širdyse ji angelu gyvena —
Tuo angelu, kur iš po motinos širdies aplanko žemę.
Mažyte mano, žvaigždėtom mintimis širdin atėjus,
Išvaikščiojus tarp debesų baltas dangaus alėjas —
Nešiosime ant rankų savo kūno ir dangaus dalelę
Ir melsime Tau angelo iš praeities laimingo kelio.
Iš motiniško ilgesio
Aš Tau likimą pinsiu, mano Dukra.
Gyvensiu viltimi šventa —
Už jūrų, už marelių pamatyt Tave.
Bet kaip Tave paguost,
Kad Tu tolybėje laiminga būtum,
Kad nors akimirkai išnyktų
Mus išskyrus žemės toluma?
Brangi Dukrele, sveikinam Tave —
Tu peržengei jaunystės slenkstį,
Tačiau globojanti tėvų ranka
Neleis nežinomybėn eiti.
Branginsime Tave kaskart labiau,
Globosime kiekvieną žingsnį.
Gal patarimų nereikės, tačiau
Ilgai tėvams maža išliksi.
Žinok, širdele mūsų praeities —
Tu — bendras mūsų sielų medis.
Tegu po kojom žemė Tau klestės
Ir vien tik laimės rytas žadins.
Brangi Dukrele, sveikinu Tave
Su nuostabia gyvenimo švente.
Kai esi toli nuo mano širdies — joks girios paukštis neuždainuos
giesmės, kuri atstotų Tavo kalbėjimą.
… ilgiuosi kiekvieno ryto, kai keldavau Tave iš sapnų
karalystės. Prisimenu kiekvieną vakarą, kai guldydavau
Tave į žvaigždėtų svajonių patalus.
… šaukiu Tave naktimis ir dienomis, didžiausių tolybių
erdves siekiančiais žodžiais, mintimis ir maldomis.
… šaukiu Tave savo dvasios pastangomis, tikėdamasi
įteikti Tau pasitikėjimo ir sėkmės, ilgesio ir džiaugsmo.
… nėra tų vertybių, dėl kurių galėčiau atsisakyti Tavo
gyvenimo reikalų, darbų ir rūpesčių.
… neįmanoma suskaičiuoti laiko saulėtekiais ir saulėlydžiais,
kuomet aš svajoju apie Tave.
… neaprėpiamas mano laukimo ilgesys Tau, mylima
mano Dukryte, o tai, kas atrodo amžinybe Tavęs belaukiant,
tuojau pat pavirsta akimirka vos tik Tu, brangioji, apkabini
mane.
Iš mėlynų žibuoklių Tavo akys —
Aš Tavo mamai jas nešiau,
Kai vyriškom svajonėm meilę trapią
Ir Tavo laimę nutapiau.
Neatsiklausęs, nieko nesitaręs
Aš Tavo vardą išrinkau…
Tavęs, mieloji, dar nematęs
Mylėjau, puoselėjau ir glaudžiau.
Dukryte, rožių pumpurais tapyčiau
Tavąsias lūpas ir žodžius,
Kuriais šaukei mane mažytė,
Kuriais žaidei mamos vardu.
Geroji mūsų, jau suaugusi, Dukra, —
Tu mūsų saulė ir akių šviesa.
Kur einu, ką regiu, vis galvoju,
Kaip tolybėj rankas Tau paliest.
Kai kalbu, tai šaukiuosi svajonių,
Kad lydėtų Tave link vilties.
Bet kai dienos šešėliuos nublunka,
Kai nakty beldžia man ilgesys —
Pasiimčiau į krepšį vien plutą
Ir išeičiau, kur Tavo širdis…
Sparnuotoji pasakų laimės paukštė neša mūsų delnais
Tau laimę. Ak, Likime, kad išsipildytų net tos svajonės, kurių,
rodos, negalėtum geisti, tebūnie taip, kaip dar niekada
nebuvo.
Žvaigždėtieji pasakų skliautai lai apgaubia Tavo gyvenimą
stebuklų ir fantazijų skraistėmis, kad pajustumei likimą
to Žmogaus, kuris „gimė su marškiniais“. Tegu dangiškasis
laimės rūbas niekuomet nesuplyšta ant Tavo gyvenimo
pečių.
Dukryte mano mylima,
Aš akeles Tavas bučiuoju —
Rašau Tau laišką verkdama
Ir Tavo vardą vis kartoju.
Ramunių žiedlapiais buriu
Tau laimę, kurios neturėjau…
Ir savo nuojauta tikiu,
Kad Tavo laimė jau atėjo.
|
|
(+2)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 898 | 
