Literatūrinės dainos

Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, gludinami pagal atlikėjų supratimą, skonį. Plisdamos literatūrinės kilmės dainos sutautosakėja: tekstai ima varijuoti, originalas trumpinamas, praleidžiant atskirus jo fragmentus, įterpiami kitų dainų posmai, prikuriami nauji, eiliavimas priartėja prie liaudies dainoms būdingo stiliaus. Poetinei eilėraščio formai įtakos daro ir melodija. Literatūrinės dainos lengvai atpažįstamos iš rimuotų tekstų, sentimentalaus arba didaktinio stiliaus.

Literatūrinė daina “Pasakykie, mergužėle”:

Pasakykie, mergužėle,
Ar tu mane myli.
Kiek jau kartų tavęs klausiau,
O da tu vis tyli.

Pasakykie, nevargykie,
Regi – baigiu džiūtie.
Kurią dien‘ tavęs nematau,
Man reikia pražūtie.

Ak, laimingas, tai laimingas,
Kas gal apsakytie,
Kurią dieną savo mielą
Galiu pamatytie.

Nemainyčia tos valandos
Ant skarbo didžiausio,
Kada, imdams už rankelių,
Savo mielos klausiau:

Ar tu sveika, ar tu linksma,
Mano aniuolėli,
Ar neilgu tau be manęs,
Smulkioji paukštele?

Kaip aš tavęs išsiilgau,
Baltoji gulbele,
Seniai seniai, kaip skambėjo
Terp mūsų dainelė.

Tegul skamba, garsiai skamba
Terp mūsų dainelės,
O kaip linksma yr dainuoti
Prie savo mergelės.

O tu meile širdies mano
Ir skarbe ant svieto,
Pasakyk, ar bus dėl manęs
Širdyj tavo vieta.